Suoliukas, šokiai ir bendruomenė: Balbieriškio kultūros gyvenimo pulsas

Pakalbinome Balbieriškio kultūros centro direktorių Giedrių Griškevičių apie bendruomenę, tradicijas ir kultūrines iniciatyvas.

Balbieriškio kultūrinis gyvenimas pasižymi bendruomeniškumu, kūrybiškumu ir gražiomis iniciatyvomis, kurios sujungia žmones bei puoselėja tradicijas. Viena iš tokių iniciatyvų – ypatingas suoliukas, atsiradęs iš asmeninės idėjos ir tapęs reikšmingu kultūros simboliu.

„Zita Kelmickaitė buvo mano dėstytoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Man buvo 40 metų, o suoliukų yra 39, todėl kilo idėja Balbieriškyje pastatyti 40-ąjį suoliuką“, – pasakoja direktorius. Idėja buvo suderinta su miestelio bendruomene, o gavus paramą iš Juozo Palionio paramos fondo, vietinis meistras suoliuką pagamino. Prieš vasaros šventę jis buvo iškilmingai atidarytas gražioje, medžių apsuptoje vietoje, skambant muzikai ir čiulbant paukščiams. Pasak pašnekovo, tai – dalis platesnio kultūrinio reiškinio, nes tokie suoliukai keliauja per visą Lietuvą.

Suoliukas šiandien yra atviras visiems – juo naudojasi tiek vietiniai gyventojai, tiek svečiai. Bendruomenė juo rūpinasi, prižiūri ir tvarko. „Čia vyksta ir renginiai – neseniai skaitėme Justino Marcinkevičiaus eilėraštį, minime valstybines šventes“, – sako G. Griškevičius. Artėjant Z. Kelmickaitės mirties metinėms, planuojamas dar vienas ypatingas renginys su muzikantu, kurio vardas kol kas laikomas paslaptyje.

Ateityje planuojama skverą papildyti QR kodu – nuskenavus jį būtų galima pasiklausyti liaudies dainų. Taip būtų simboliškai įamžinta Kelmickaitės meilė muzikai ir žmonėms. Vis dėlto, kaip teigia direktorius, dar svarstoma, kaip techniškai įgyvendinti šią idėją – reikalinga tinkama garso sistema, elektros instaliacija, kad sprendimas būtų patogus ir neerzintų aplinkinių.

Skveras jau dabar svariai prisideda prie miestelio kultūrinio gyvenimo. Jis įtrauktas į Lietuvos žemėlapį, pažymėtas LRT, todėl žmonės atvyksta ne tik į renginius, bet ir specialiai aplankyti šią vietą. „Mūsų suoliukas išsiskiria tuo, kad čia yra skveras – jau turime tris suoliukus. Tai vieta, kur galima pasėdėti, pasikalbėti ir padiskutuoti“, – pabrėžia pašnekovas.

Ne mažiau svarbi Balbieriškio kultūrinio gyvenimo dalis – šokių vakarai. Jie rengiami kartą per mėnesį, dažniausiai paskutinį mėnesio ketvirtadienį, nors kartais tenka derintis prie kapelų užimtumo. „Pas mus groja tik gyva muzika – liaudiškos kapelos, kartais prisijungia ir folkloro ansamblis. Taip išlaikome tradicinius šokius“, – sako direktorius.

Didžiausio susidomėjimo sulaukia būtent šie vakarai. Dalyviams labiausiai patinka valsai ir polkos, o šokdami jie dažnai ir padainuoja. Yra ir nuolatinių lankytojų, kurie dalyvauja nuo pat pirmųjų renginių. Vyresnio amžiaus žmonėms tai – ne tik pramoga, bet ir galimybė judėti, bendrauti, dainuoti, net padeklamuoti eilėraštį ar užsisakyti mėgstamą šokį.

Šokių vakarų tradicija, pasak G. Griškevičiaus, gimė prieš dešimt metų Alytuje, kai buvo suorganizuotos gandrinės miesto sode. Vėliau ši idėja sėkmingai perkelta į Balbieriškį. „Smagu, kad tokia tradicija keliauja per Lietuvą ir suburia tiek jaunimą, tiek senjorus“, – teigia jis.

Kultūros centras taip pat aktyviai bendradarbiauja su rajono švietimo įstaigomis ir įvairiomis organizacijomis. Planuojama, kad artimiausiu metu šokiuose pasirodys Jieznelės kapela. „Su visais draugaujame, šiltai bendraujame – tai labai svarbu kuriant stiprų bendruomeninį ryšį“, – sako direktorius.

Nors netrūksta iššūkių – trūksta pareigybių, riboja finansinės galimybės – sprendimų ieškoma kartu su bendruomene. Prie kultūrinio gyvenimo prisideda tokios organizacijos kaip „Balbieriškis juda“, Sauliaus Narūno „Balbieriškis“, seniūnija, mokykla, biblioteka ir sveikatos priežiūros centras. „Be visų šių žmonių ir organizacijų nebūtų kultūros – tai mūsų visų bendras reikalas“, – pabrėžia G. Griškevičius.

Pokalbio pabaigoje Giedrius linki Balbieriškio bendruomenei kūrybingų, kultūringų, polėkio kupinų metų – kad jie būtų ne tik apie šokį, bet ir apie gražų, kultūringą bendravimą.