Leidėja knygas skaito ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu

Leidyklos „Tyto alba“ direktorės pavaduotoja Raminta Jonykaitė buvo apdovanota „Metų leidyklos“ apdovanojimu. Apdovanojimas skirtas už darbštumą, empatiškumą, leidyklos darbo pulso palaikymą ir buvimą anapus priešybių. O tos priešybės tai – skaitytojai, autoriai ir leidėjai. 

Ką tik baigėsi 26-oji Vilniaus knygų mugė. Nurimus jos šurmuliui ir pasibaigus organizatorių rūpesčių maratonui, su Raminta kalbėjomės apie šios mugės reikšmę jos gyvenime, apie darbą leidykloje ir gyvenimo džiaugsmus. 

Knygų šventė – mugės

Raminta prisimena savo pirmąjį apsilankymą Vilniaus knygų mugėje. Tuomet, ją dvylikos- trylikos metų paauglę į mugę iš Prienų atsivežė tėtis – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Justinas Jonyka. Nuo to laiko mugės tapo kasmetine tradicija. Ir labai džiaugdavosi, jei mugių laikas sutapdavo su mokykloje paskelbtu gripo karantinu, nes tuomet į mugę galėdavo važiuoti be problemų. Tačiau pirmasis apsilankymas įsimintinas tuo, kad ji, dar visai jaunutė mergaitė, pirmą kartą nusipirko suaugusiųjų knygą – Jurgos Ivanauskaitės romaną „Placebas“.  Beje, knygą buvo išleidusi „Tyto alba“ leidykla. 

Likimas taip sudėliojo, kad 2019 m. leidykloje pradėjo dirbti sausio gale, prieš pat Vilniaus knygų mugę ir tai buvo pirmasis didelis renginys, kuriame teko dalyvauti jau ne kaip mugės lankytojai, bet kaip organizatorei, tik dar nežinančiai nei mugės specifikos, nei kitų „plonybių“. 

„Iš karto buvau įmesta į „balą“ ir reikėjo išplaukti“, – juokiasi pradžią leidykloje prisiminusi Raminta, dabar darbo metus skaičiuojanti nuo mugės iki mugės. 

Pasak Ramintos, knygų mugės, prieš 26-erius metus prasidėjusios kaip knygų išpardavimo, naujausių knygų pristatymo ir pardavimo vietos, tapo kelias dienas trunkančiu išskirtiniu kultūriniu renginiu, kuriame lankytojų laukia ne tik naujausios knygos, bet ir susitikimai su autoriais bei leidėjais, gyvos diskusijos ir turtinga kultūrinė programa. Ir, jei prieš tris dešimtmečius knygą ir jos autorių pristatinėti buvo neoru, pastaruoju metu be to mugės neįsivaizduojamos. Ir autoriai drąsiai pasakoja apie knygas, ir skaitytojai su noru dalyvauja susitikimuose, uždavinėja klausimus.

Kitais metais Vilniaus knygų mugė vyks ne žiemos pabaigoje, bet rugsėjo 16-19 dienomis, nes dėl Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai pirmąjį metų pusmetį „Litexpo“ bus užimtas renginiais.

Šiais metais antrą kartą knygų mugė vyks ir Kaune. Jei pernai ji buvo rengta kartu su kitomis parodomis, tai šį rugsėjį Kauno knygų mugė taps atskiru renginiu ir vyks „Žalgirio“ arenoje. Tikimasi, kad ją aplankys daug vidurio Lietuvos regionų gyventojų. 

Knygų mugė – demokratiška erdvė, kur susitinka įvairiausi skoniai, bet lankytojus kartais atbaido žmonių srautai (ypač penktadienį ir šeštadienį) ar kelių valandų eilės laukiant autoriaus autografo. 

Knygų mugė – tai tarsi knygų Kalėdos ar Naujieji metai. Juk dauguma knygų stengiamasi išleisti iki svarbiausios – Vilniaus knygų mugės. Todėl, pasak Ramintos, pasibaigus mugei pirmomis dienomis daugumą leidybos žmonių ištinka depresija, liūdesys ir kartu baimė – ką pasiūlysi kitai mugei. Nors jau būna žinoma dalis planuojamų išleisti knygų, bet, galima sakyti, kad tenka viską pradėti nuo balto lapo. Ir nesvarbu, kad šįkart iki kitų metų Vilniaus knygų mugės yra daugiau laiko, nei ankstesniais metais.

Vilniuje be pagrindinės Vilniaus knygų mugės yra dar du laikotarpiai, kuomet išauga susidomėjimas naujomis knygomis, tai prieškalėdinis laikotarpis, prasidedantis lapkričio pradžioje, ir Sostinės dienų metu Katedros aikštėje veikianti knygų mugė. 

Didžiausias susidomėjimas – lietuvių autorių knygomis

Raminta pasakojo, kad, kai pasibaigus mugei peržiūrėję rezultatus, su džiaugsmu pastebėjo, kad tarp „Tyto alba“ leidyklos išleistų knygų populiariausios – lietuvių autorių. Kas tai lemia? Gal tai, kad autorių skaitytojai gali „pačiupinėti“, pasikalbėti. Dauguma populiariausių autorių – visuomenėje žinomi ir populiarūs žmonės. Ir ne visi jie nuo ryto iki vakaro sėdi prie stalo ir rašo, bet ir tie, kurių pagrindinė veikla kitokia, o rašymas atsiranda iš jų pomėgių, domėjimosi viena ar kita sritimi. Tai apie Japoniją rašantis Andrius Kleiva, visuomenėje iš TV ekranų gerai pažįstamos Edta Mieldažytė ir Beata Nicholson ir kiti. Didelio susidomėjimo sulaukė Leonido Donskio, Antano Terlecko, Tomo Dirgėlos knygos, naujas Rimanto Kmitos romanas „Editas kompleksas“ ir kiti leidiniai. Tarp jų ir psichologės Rositos Kanapeckaitės knyga „Realybės vadovėlis“. Raminta juokavo, kad autorė, pirmą kartą atsidūrusi „kitoje barikadų pusėje“, pamačiusi, kiek mugėje pristatoma naujų knygų, negalėjo suprasti, kaip lankytojai gali pastebėti ir išsirinkti vieną. 

Pasak Ramintos, dėl labai didelės knygų pasiūlos, kad viena ar kita būtų pastebėta ir surastų savo skaitytoją bei vietą perpildytoje rinkoje, reikia įdėti daug pastangų. Knygos likimas yra visiškai nenuspėjamas, tai panašu į žirgų lenktynes, kai nežinai, kuris žirgas „iššaus“ ir laimės. Knygai, kurios visos dedamosios, atrodo, yra labai geros, gali labai nesisekti ir ji nesuranda savo skaitytojo. Populiarumui kartais įtakos turi, kad ją parašė žinomas autorius, kartais, kad ją pareklamuoja visuomenėje žinomas žmogus. Seniau, kai knygų buvo leidžiama daug mažiau, kad ją skaitytų užtekdavo knygai atkeliauti į knygynų lentynas. 

Ką leidykloje veikia direktorės pavaduotoja? 

Raminta juokavo, kad pareigų pavadinimas neapibūdina tikrojo jos darbo. Kai tik pradėjo dirbti, buvo atsakinga už viešuosius ryšius, t.y. už visų knygų, kurios išleidžiamos, renginių, kad knyga būtų pastebėta, organizavimą. Tai pokalbiai su autoriais, interviu, pranešimai, sklaida socialiniuose tinkluose ir pan. Tai išliko iki šiol. Šalia to ji nuo idėjos iki knygos išleidimo dirba su dalimi lietuvių autorių. Pastaruoju metu padėjo parengti žurnalistės, gidės Viktorijos Vikauskaitės knygą „Namai ir likimai“, kuri per dešimt Kauno namų pasakoja ne tik namo, bet ir žmonių bei visos Lietuvos istoriją. Teko ieškoti istorinių fotografijų, rūpintis šiuolaikinėmis nuotraukomis, dizainu, maketavimu – visu knygos keliu iki susitikimo su skaitytoju. Su Jolanta Donskiene dirbo prie Leonido Donskio biografinės knygos „Donskis yra Donskis“, su Andriaus Kleivos knyga apie Japoniją, su Rimanto Kmitos romanu bei kitomis knygomis. 

„Šias knygas teko „paganyti“ ir parodyti viešumoje“, – pasakoja leidėja.

Kaip atrenkama, kurią knygą leisti, kurią padėti į šoną

Leidykla gauna labai daug rankraščių, bet, pasak Ramintos, toje gausybėje retai aptinkama grynuolių, todėl nedaug rankraščių tampa knygomis. Dažniausiai tęsiamas bendradarbiavimas su jau žinomais grožinės literatūros autoriais: Rimantu Kmita, Sigitu Parulskiu, Danute Kalinauskaite ir kitais. 

Populiarėja negrožinė literatūra, bet jos autorius tenka „gaudyti“ kultūrinėje erdvėje, socialiniuose tinkluose, viešojoje erdvėje, televizijos laidose, užčiuopti temas, kurios vyrauja visuomenėje, sekti, kokiomis temomis vienas ar kitas žmogus rašo, ar yra „raštingas“, ar matomas. Auga istorinių knygų populiarumas, ir ne tik tų, atskleidžiančių populiariąją istoriją, bet ir rimtų studijų, nagrinėjančių, pavyzdžiui, sovietmečio gyvenimą. Mugė parodė, kad tarp perkamiausiųjų – knygos apie kolūkius, apie A.Sniečkų, apie verslumą sovietmečiu. Ramintos manymu, svarbu, kad tokios knygos būtų parašytos ne akademiškai, ne moksliškai, bet būtų prieinamos platesnei auditorijai.  

Į klausimą, kodėl dabar tampa įdomi sovietmečio istorija, Raminta sako, kad gal todėl, kad jaunajai kartai tai yra nors netolima, bet nematyta praeitis, o vyresniems skaitytojams – prisiminimai, proga paanalizuoti praeitį.

„Leidykloms tenka stengtis patiems pirmiems „prisikabinti“ prie populiarių autorių, kurie gauna pasiūlymų ir iš kitų leidyklų, todėl stengiamės greičiau užkalbinti vieną ar kitą įdomų žmogų“, – darbo užkulisius praveria Raminta.

Sprendimą leisti ar neleisti knygą priima ne vienas, bet keletas leidyklos darbuotojų. Pasak Ramintos, sunku priimti ir teigiamą, ir neigiamą sprendimą, yra baimė „pražiūrėti“ gerą tekstą -„su vandeniu išpilti ir kūdikį“. 

Leidykla leidžia įvairias knygas: geriausius romanus, „stiprius“ negrožinės literatūros kūrinius, poeziją, vaikų literatūrą, prestižines knygas, dažnai skirtas mažesnei skaitytojų daliai, populiariąsias, skirtas pramogai, poilsiui, taip pat knygas, kurios jungia kokybę ir populiarumą ir yra tarsi aukso vidurys, ir užsienio literatūrą. 

Pastaroji dažnai perkama vykstančiuose virtualiuose aukcionuose. Bet, kaip pastebėjo Raminta, yra didelė rizika, kad įsigydamas teisę leisti knygą, gali nusipirkti „katę maiše“ – jei vienoje šalyje tas autorius yra labai populiarus, kitoje – „nepaeina“ arba atvirkščiai. Pradžia kartais būna labai sunki ir rizikinga. Bet yra ir autorių, kurių knygos leidžiamos serijomis, kurių bibliotekose laukia skaitytojų eilės. Prie užsienio autorių populiarumo labai daug prisideda lietuvių vertėjai ir redaktoriai. 

Vis tik leidyklos „Tyto alba“ pasididžiavimas – lietuvių autoriai, kuriantys grožinę ir negrožinę literatūrą. 

Laisvalaikis – knygoms, tėviškei ir kultūriniams renginiams

Iš Važatkiemio kaimo kilusi Raminta save tapatina su Prienų „Ažuolo“ progimnazija (tuo metu pagrindine mokykla), kurioje gavo stiprius lietuvių kalbos ir literatūros pradmenis bei meilę knygoms. Brandos atestatą ji gavo „Žiburio“ gimnazijoje, kurioje mokėsi paskutinius dvejus metus, po to Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. Pirmoji darbovietė – LRT Kultūros redakcija, su kuria bendradarbiauja iki šiol. Ji taip pat rašo tekstus apie knygas ir jų autorius, grožinės literatūros vertybes. 

2019 m. sausio pabaigoje pradėjo dirbti „Tyto alba“ leidykloje. 

Ji juokauja, kad „normalių“ – t.y. ilgų, atostogų beveik neturi, nes darbas leidykloje neleidžia ilgam atitrūkti nuo pradėtų projektų. Bet atsipalaiduoti padeda savaitgalio išvykos į tėviškę. 

„Viduje jaučiuosi kaimiete, todėl savaitgaliais labai patinka pora dienų pabūti kaime. Vilniuje, kur daugybė renginių ir kitokio veiksmo, taip pat labai smagu, bet grįžus pas tėvus, pailsiu. Man patinka ir pati kelionė iš Vilniaus į Prienus, kurios metu galiu pabūti su savimi“, – atviravo Raminta. 

O atostogos yra skirtos kelioms dienoms pabėgti į kurią nors šalį, nusižiūrėjus ten vykstančią patinkančią parodą, nelankytą muziejų ar renginį. Turėdama laiko nuvyksta ir į kurį nors Lietuvos miestą, kurie nuolat pradžiugina parodomis, naujomis erdvėmis.

Ir Vilniuje ji, kiek spėja, lankosi koncertuose, spektakliuose, parodose, kino filmuose. Apgailestauja, kad pastaruoju metu sunku patekti į spektaklių premjeras, nes bilietus reikia įsigyti prieš pusmetį ar dar anksčiau. Tačiau be kultūrinių renginių neįsivaizduotų gyvenimo, nes jie padeda ne tik pailsėti, bet ir „pasikrauti“ kitiems darbams. 

O knygas ji skaito ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu. „Knygos – neatskiriama mano gyvenimo dalis“, – sakė leidyklos „Tyto alba“ direktorės pavaduotoja Raminta Jonykaitė.

Nuotraukos iš R.Jonykaitės archyvo.