BETONO GABALAS…
Nesiliaujamai žiniasklaidoje primenamas mūsų naujasis Birštono herbas ir po 1959 m.
Kauno hidroelektrinės pridavimo į eksploataciją: prieškariu ir pokariu atstovavęs mūsų Birštono
kurorto istorinį tęstinumą bei reklamą prieš 67-erius metus „palaidotas Nemune „ buvęs miestelio
simbolis – Banginukas. Ne kartą spaudoje kėliau klausimą, kad iš Nemuno reikėtų iškelti mūsų
istorinį Banginuką, siekiant pagerbti prieškariu ir pokariu mūsų kurorte gyvenusių žmonių atminimą
ir taip įprasminti jų nuveiktus darbus miestelio ateities kartoms. Šiame straipsnyje supažindinsiu
birštoniečius su bandymais iškelti senąjį Birštono simbolį – Banginuką –iš Nemuno.
Dirbdamas Birštono valstybinėje tarpkolūkinėje sanatorijoje „Versmė“, buvau
administracijos kolektyvo iškeltas, o vėliau rinkėjų išrinktas Birštono miesto deputatu. Tuomet
atstovavau Birštono – birštoniečių – priskirtos Nemuno gatvės rinkėjų interesams. Apeidavau savo
gatvės rinkėjus, sutiktus birštoniečius, ir aptardavau su jais jiems ir miesteliui rūpimus klausimus.
Palietus prieškario ir pokario temas, žmonės labai norėjo, kad iš Nemuno būtų iškeltas mūsų senasis
kurorto simbolis „Banginukas“, kuris buvo įamžintas jų šeimų nuotraukose kartu su artimaisiais.
1986 metais, būdamas deputatu, kreipiausi į Birštono valstybinio komunalinių įmonių
kombinato direktorių Liudą Bazelį su prašymu iškelti iš Nemuno mūsų kurorto buvusį simbolį –
betoninę Banginuko skulptūrą. Aiškinantis situaciją, direktorius patvirtino, kad neturi tam pritaikytos
technikos, jog būtų galima iškelti betoninę skulptūrą iš Nemuno. Aš jam patariau kreiptis į Prienų
kariškius, kurie disponavo galingu autotransportu.
Sugrįžęs iš eilinės sesijos (nes studijavau KKI – Kauno kūno kultūros institute),
sužinojau, kad buvo bandyta iškelti Banginuko skulptūrą iš Nemuno, bet nesėkmingai. Vėl susitikęs
su L. Bazeliu bandžiau toliau ieškoti būdų, kaip iškelti skulptūrą, ir prašiau direktoriaus kreiptis į
Kauno kariškius bei pabandyti mūsų kurorto simbolį iš vandens iškelti aviacijos pagalba –
malūnsparniu. Pirmiausia siūliau pabandyti, užkabinus tvirtais trosais, išjudinti skulptūros padą iš
vietos ir sužinoti jos stovį, nes apačioje buvo pravestas vamzdynas, iš kurio pro Banginuko gerklę
tekėjo mineralinis vanduo, ir neatsargiai tampant buvo galima pažeisti pačią skulptūrą – istorinį
palikimą. L. Bazelis pažadėjo kreiptis į Kauno kariškius. Pasibaigus mano „deputatystės“ kadencijai,
tolimesnis Banginuko likimas buvo nukeltas į ateitį ir… užmirštas.
1995 metais birštoniečių buvau išrinktas Birštono miesto tarybos nariu ir patekau į
daugiapartinę sistemą bei nuomonių įvairovę. Dar prieš 1995 m. rinkimus buvo nuspręsta, nepasitarus
su birštoniečiais, dėl numatomo naujojo Birštono herbo įteisinimo ir jo simbolikos, neturinčios sąsajų
su kurorto prieškario bei pokario istorija. Taryboje sužinojau, kad ruošiamasi įteisinti „dantuotą
banginį“ ir sumanytus istorinius ryšius su „romėnais“.
Birštono tarybos Kultūros komiteto posėdyje, sprendžiant iš anksto (dar prieš 1995 m.
rinkimus) pradėto naujojo herbo „įteisinimo“ formalumus, naujai išrinkti tarybos nariai nežinojo
visos įvykių sekos. Išgirdę apie naujojo herbo simboliką, kartu su kolega Petru Kazlausku (buvusiu
Birštono muziejaus įkūrėju ir jo vadovu) bandėme apginti senojo Banginuko istorinį statusą, tačiau
jau buvo šaukštai po pietų – visi dokumentai buvo sutvarkyti iš anksto. Mano ir P. Kazlausko
bandymas išsaugoti senąjį Birštono simbolį Banginuką kurorto herbe vėliau pasiteisino, nes Birštono
muziejaus salėje vykusio birštoniečių organizuoto renginio metu atsistojusi istorikė gerb. Aldona
Ruseckaitė susirinkusiems patvirtino: „Dabartinis Birštono herbas absoliučiai neturi nieko bendra su
Birštono istorija.“
1996 metais, po LR Seimo rinkimų, aš, kaip Birštono miesto tarybos narys ir
Respublikonų partijos pirmininko pavaduotojas, kreipiausi Seime į Seimo Pirmininką gerb. Vytautą
Landsbergį, kad, be kitų mano išvardintų klausimų, jis padėtų išspręsti ir Banginuko iškėlimo iš
Nemuno klausimą. Pas Seimo Pirmininką atsivežiau 1957 m. datuojamą nuotrauką, kurios fone nuo
Nemuno į kranto pusę nufotografuotas Banginukas, o šalia jo – buvęs uždengtas šulinys, iš kurio
buvo traukiamas mineralinis vanduo. Vytautui Landsbergiui palikau šią istorinę nuotrauką, kad jis
galėtų ją parodyti specialistams. Seimo Pirmininkas pažadėjo pasidomėti… (nuotrauka)
2000 metais, dirbdamas korespondentu laikraštyje „Birštono kronika“, pateikiau
visuomenei straipsnį su aprašymais ir pavyzdžiais apie penkis numatomus pašto ženklus, skirtus
mūsų kurorto reklamai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pakartotinai 2000 m. „Kauno dienoje“ buvo
atspausdintas straipsnis apie mano pateiktą idėją dėl pašto ženklų Birštono reklamai. Iš centrinio pašto
administracijos atstovų gavau sveikinimus, kad planuojame Birštono tematika išleisti pašto ženklus,
kuriais bus reklamuojamas kurortas.
2002-09-08 raštu kreipiausi į LR Ministrą Pirmininką gerb. Algirdą Brazauską dėl
Lietuvos etmono kavalerijos specialisto Jonušo Radvilos paminėjimo, o šio rašto pabaigoje,
pajuodintu šriftu, parašiau: „Nemune vandens lygis reguliuojamas ir šiuo metu kaip niekad priartėjęs
prie senosios priešhėsinės vagos. Prašau mūsų senolių ir tėvų atminimui iškelti senąjį Vytauto banginį
iš Nemuno – tai istorinis palikimas. Iš anksto dėkoju“. Tačiau 2002 m., kaip ir 1996 m., prašymas
liko be atsako.
Praeities atgarsiai – romėnų sąsajos su Europa ir „Birštonu“.
2012 metais dirbdamas Norvegijoje, suorganizavau Bank miestelio bibliotekoje tarptautinę
parodą. Bibliotekos darbuotoja vardu Osa sužinojusi mano idėją, kad su 79-erių metų amžiaus
norvegu juvelyru Mikalu Bang norime kartu suorganizuoti jų bibliotekos patalpose lietuvio ir
norvego parodą – labai apsidžiaugė, nes niekam iki mūsų nebuvo kilusi tokia idėja. Bibliotekininkė
parodos pristatymui iškvietė korespondentę ir ši – mudviejų parodos pristatymą nušvietė spaudoje.
Taip atsirado tarpusavio pasitikėjimas su Bank miestelio bibliotekos darbuotojais, nes sužinojo, kad
aš ne tik drožiu iš medžio, bet dar domiuosi jų krašto istorija, rašau straipsnius. Man, buvo sudaryta
galimybė susipažinti su specialia literatūra, saugoma bibliotekos saugykloje. Vartydamas istorines
knygas aptikau ir atnešiau į namus Mikalui parodyti knygose užfiksuotą istoriją apie Mikalo šeimą –
nuotraukas. Radau ir mūsų prieškario ir pokario Lietuvos paminėjimą su nuotraukomis. Tačiau….
didžiausią mano susidomėjimą sukėlė fonduose rasta literatūra, kurioje spalvotame pasaulio
žemėlapio fone buvo nurodyta (vadovaujantis archeologų ir kitų specialistų tyrinėjimų išvadomis)
kryptys, kaip po ledynmečio, iš Pietryčių Afrikos dalies, palaipsniui vyko sausumos įsisavinimas ir
slenkanti žmonių populiacija į šiaurę. Nurodyta iš Šiaurės Afrikos dvi judėjimo kryptys. Iš kairės
pusės pavaizduota, kaip rodyklė slenka į Europos šiaurę per Italijos, Prancūzijos ir Anglijos žemynus,
kur mūsų Lietuvėlė lieka šone. Antroji kryptis, kur užfiksuota, kad sausumos užkariavimas vyko link
Indijos, Sibiro bei Beringo sąsiaurio ir pasiekė Šiaurės ir Pietų Ameriką. Pastaba: šio spalvoto
žemėlapio kopiją, parsivežtą iš Norvegijos ir esu padovanojęs „Gyvenimo“ laikraščio redakcijai.
2014 metais man dirbant Šiaurės Airijoje ir istorine tematika kuriant medžio skulptūras, daug
dėmesio skyriau knygų įsigijimui, kad geriau susipažinčiau su šalies istorija, papročiais ir kultūra.
Man buvo sudaryta galimybė keliauti savaitgaliais po šalį ir aplankyti vykstančias muges, bendrauti
su įvairiais žmonėmis, pamatyti jų atsivežtus turimus istorinius eksponatus ir pačiam įsigyti reikiamą
literatūrą bei susipažinti su muziejų ekspozicijomis. Vienoje iš mugių, savo rankoje, teko laikyti
originalų, maždaug 60 cm ilgio, romėnišką kardą. Už jį savininkas prašė tik 500 svarų, bet niekas
nepirko, nes neaišku kiek tuo kardu – buvo nužudyta nekaltų žmonių. Susipažindamas su airių istorija
ir knygose pateikta iliustruota medžiaga, aš labai nustebau, kai pamačiau pavaizduotą nuotrauką,
kurioje pavaizduotas kilmingųjų šeimos herbas, sukurtas feodalinėje santvarkoje. Herbo fone buvo
pavaizduota mūsų senojo kurorto simbolio Banginuko atvaizdas ir forma, tik skirtumas, kad airiškam
atlikta dantų implantacija…
Dabartis iš praeities perspektyvos – „ Ledlaužis “
Nedaug jau belikę kurorte birštoniečių, kurie buvo įsiamžinę nuotraukose prie mūsų buvusio
miestelio simbolio Banginuko. Kauno antikvariatuose aš įsigijau ne vieną nuotrauką Birštono
tematika, kaip ir Banginuką su rusišku teksto paaiškinimu, kad suprastų ir prisimintų pas mus kurorte
apsilankę tuometiniai poilsiautojai, kurie noriai įsiamžindavo prie betoninės skulptūros ir
atsigaivindavo mineraliniu vandeniu.
Prisimenant 1986 metus ir pirmą bandymą iškelti iš vandens Banginuko skulptūrą reikia
geru žodžiu prisiminti visus tuos, kurie dalyvavo prisidėdami savo pastangomis, įgyvendinant idėją.
Be Liudo Bazelio, kuris organizavo ir vadovavo iškėlimo darbams, nuoširdžią reikia padėką išreikšti
buvusiems Birštono gelbėjimo stoties narams: jų vadui – Antanui Čiužui; Algiui Baranauskui; Kęstui
Bajoraičiui ir Juozui Bendinskui. Šių vyrų pavardes man nurodė Antanas Čiužas ir paprašytas
papasakojo man, kad pirmiausiai vyrai atplaukė prie Banginuko „palaidojimo“ vietos ir labai greitai
jį surado, nes buvo po Heso paleidimo prabėgę 27 metai. Toliau, buvo iškviesti Birštono ugniagesiai,
kurie prisistatė su gaisrinės transportu ir į valtį gelgėtojams perdavė nutiestas gesinimo žarnas.
Kilniausia misija nuvalyti vandens čiurkšle dumblą nuo banginio skulptūros atiteko Juozui
Bendinskui. Prie Banginio skulptūros vyrai plušėjo visą savaitę, kol pavyko padaryti prieigą prie
Banginuko pado, kad galima būtų užnerti trosus. Kaip mena Antanas, pirmą kartą iš Prienų atvažiavo
keturratė technika, kad išluptų iš Nemuno Banginuką, bet veltui. Tuomet, buvo iškviestas šešiaratis
„Uralas“. Po naujų bandymų – nutrūko trosas ir iškėlimo misija buvo baigta.
Kampiškietis Pranas Migonis man pasakojo, kad kitapus Birštono, buvusios
sovietmečiu Turistinės bazės teritorijos, į Nemuną tekėjo labai galingas mineralinis šaltinis, kurio
vandenys tekėjo link Druskų pliažo. Iš Birštono pusės, žemiau Banginuko skulptūros, tekėjo dar keli
mineraliniai šaltiniai. Sumąsčius, kaip apsaugoti Kauno Senamiestį nuo pastovių pavasarinių
potvynių, buvo pastatyta Kauno hidroelektrinė, žmonių vadinta „Hesu“. Prienietis Albinas
Mitrauskas, gavęs pravardę „amerikonas nuo Dvariuko“, prisimindamas man pasakojo, kad jis dirbo
statybos namų kombinate Kaune ir Vykdomojo Komiteto pirmininkės Narkevičiūtės įgaliotas
pirmiausiai dalyvavo priduodant į eksploataciją Jundeliškių elektrinę, o tik po to paleista į
eksploataciją Kauno hidroelektrinė. Albinas man patvirtino, kad specialistai paskaičiavo ir nustatė,
kad į Kauno hidroelektrinės užtvanką supilta betono tiek, kad visą Lietuvos teritoriją būtų galima
aptverti simboliška 2 metrų aukščio betonine siena. Kaunas buvo apsaugotas, bet mūsų buvęs
simbolis ir tekėję mineraliniai šaltiniai atsidūrė po vandeniu, kaip ir Druskų pliažas. Kauno marios
pasiglemžė daug neištyrinėtos istorijos.
1996 m. kreipiausi į LTV archyvo darbuotojus, kad Birštono kurorto 150-sioms
metinėms suieškotų kino filmų, apie mūsų kurorto praeitį ir jame gyvenusius žmones, nes be jų nebūtų
ir Birštono istorijos. Archyvo specialistai surado 8 kino filmus, kurie užfiksuoti kino žurnaluose
„Tarybų Lietuva“. Pradedant 1947 metais ir baigiant 1983 apie naują „Versmės“ sanatorijos gydyklą
Birštone. Viename iš žurnalų nufilmuota ir užfiksuota, kad tik 1962 metais, kai mūsų mineraliniai
šaltiniai jau buvo po vandeniu, pasakojama apie hidrologų darbą Nemune ties Birštonu. Po vandeniu,
ties esama Banginuko buvimo vieta ir kitapus Nemuno – buvusios Turistinės bazės teritorijos tekėję
esantys visi mineraliniai šaltiniai nėra pilnai ištirti, nes nebuvo anksčiau tokių tikslių technologijų,
kuriomis būtų atliekami tikslūs bandymai. Vizualiai geriau matyti, o gręžiniai ne visur pasiteisina,
kai nėra gero priėjimo technikai. Tiriant mineralinius šaltinius atsirastų galimybė sumažinti Nemune
vandens lygį ir atsirastų galimybė nepažeidžiant iškelti mūsų kurorto buvusį simbolį Banginuką į
saugią vietą – ant kranto.
Džiaugiuosi, kad prabėgus 40-mečiui atsirado galimybė ir entuziazmas iškelti mūsų
„betono gabalą“ iš Nemuno. Nekantrauju tai pamatyti. Atvirukai, kurie platinami mūsų pašte
neatspindi mūsų kurorto reklaminio veido , o juose užfiksuoti vaizdai – nėra traukos centras, nes net
nuotraukoje nėra kaip įsiamžinti. Pastačius iškeltą iš vandens Banginuko skulptūrą atsirastų
miestelyje tikras traukos centras, o jeigu dar bėgtų mineralinis vanduo, tai – verktų stovėdami ir
besistumdydami besidomintieji eilėje, kad galėtų kuo greičiau atsigerti prie istorinės prieškarinės
skulptūros švaraus mineralinio vandens. Linkiu entuziastams sėkmės ir Birštono savivaldybės
administracijos palaikymo, nes tai – visų bendras reikalas ir pareiga bei atmintis tiems, kurie savo
darbais prisidėjo prie kurorto istorijos.
Pagarbiai birštonietis Jonas Raiskas
