„Tas, kuris visko neapgalvoja ir nerimtai žiūri į priešą, neišvengiamai taps jo belaisviu“ (Sun Dzi)
Klausiausi apstulbusi. Nuoširdžiai! Su mintim: „Rupūs miltai… Kas ima darytis žmonėms, kurie prieš kelis metus, rodės, nė musės nenuskriaustų, o staiga laiku, kai kaip tik būtina visiems suremti pečius ir kaip tik beišmanome gintis nuo to tamsaus gaivalo iš rytų, jau plūste plūstančio ir ketinančio mus okupuoti… Šitokios nuotaikos? Nu šakės!”
Cituoju, apie ką aš čia, ir, nors obelys po langais žydi, kaip visada, ir sausra pamažu keberiojasi link daržų, kaip įprastai, dėl ko apstulbau: „Negirdėjai, mitingas bus? (…) Kaip tu, intelektualė – ir negirdėjai?!”; “… ne protestuočiau, o – karčiau ir šaudyčiau, visus iki vieno, kol nė vieno gyvo neliktų, o tuos (….) tai iškart ant vietos, nes tiem man virvės būtų gaila pakart!”; „O dėl ko tau tai rūpi?”; „Tiesiog nereikia kreipti į [visa] tai dėmesio – ir tiek.“ Kas keisčiausia, mėginę mane tuo įtikinti, t.y., paveikti mano nuomonę, požiūrius, priimamus sprendimus ir elgesį, o galop mano veiksmus (toks būna esminis propagandos ir dezinformacijos sklaidos tikslas) asmenys nebuvo kažkokie žemo socialinio sluoksnio ar kažkaip žiauriai, smarkiai nuskausti, todėl „pikti ant valdžios“ .Visai ne! Standartiniai viduriniosios klasės atstovai ir atstovės, su sėkmingomis karjeromis ir pan., kai kurie dargi su aukštuoju išsilavinimu.
Pasak Roberto C. Solomono, klausimą, kas tai yra emocijos, uždavinėjo jau Antikos filosofai. Pastariesiems tas šiek tiek paslaptingas, sunkiai paaiškinamas žmogaus dvasios ypatumas neretai kėlė tiek smalsumą, tiek ir šiokią tokią baimę. Kartais atrodė netgi šiek tiek pavojingas, nes netilpo į tų laikų filosofijai būdingo racionalumo rėmus. Vienaip ar kitaip, skirtingais žmonijos kultūros istorijos laikotarpiais, nuotaikos ir emocijos šmėkšojo kažkur netoliese, kažkur fone, kol galop XX a. joms imta skirti daugiau dėmesio ir pasirodė pirmieji išsamesni mokslo darbai šia tema. Tikėtina, pirmieji tyrėjai apstulbo, atradę, kaip smarkiai mūsų emocinės būsenos gali veikti mūsų poelgius ir daromus pasirinkimus. Kita vertus, ne tik mokslininkams, bet ir tiems, kurie siekė daryti įtaką asmenims, asmenų grupėms ar netgi valstybių visuomenėms, ši sritis pasirodė esanti ypač paranki ir naudinga. Tuo tarpu argumentus žmonija naudojo visada: nuo kuokos akmens amžiuje iki diskusijų televizijoje šiandien.
11. Manipuliacijos emocijomis ir argumentais (I dalis)
Propagandos srityje, siekiant panaudoti emocijas jos reikmėms, ypač didelis dėmesys skiriamas vadinamam emociniam tonusui. Emocinis tonusas – tai emocionalinio aktyvumo laipsnis. Tonuso pakilimas reiškia žmogaus organizmo emocionalinio aktyvumo padidėjimą (psichologijoje tai vadinama „steniškumu“). Emocijos gali būti aktyvios arba, kitaip tariant, steniškos. Šį steniškumą joms suteikia įtampos jausmas, kuris sykiu skatina veikti, savotiškai suaktyvina tiek psichinius, tiek ir motorinius procesus ir šitas efektas propagandos srityje yra vadinamas „agresyvumu“. O emocinio tonuso mažėjimas, kitaip tariant, įvairūs nemalonūs potyriai, nepasitenkinimas kuo nors mūsų emocionalinį aktyvumą – sumažina. Todėl jie vadinami „asteniškais“, t.y., pasyviais. Propagandos srityje tai vadinama „regresyvumu“. Įdomiausia, kad, norime ar ne, šie du mūsų emocionalinio aktyvumo pokyčiai gali daryti įtaką mūsų pozityvių ar negatyvių nuotaikų, adaptacijos prie ko nors, reakcijų į kažką ir net patiriamų stresų kilimo/žemėjimo lygiui.
Emocionaliniu požiūriu egzistuoja du tonuso kokybės poliai:
1.Energingas džiugesys, t.y., optimizmas.
2.Bejėgiškas liūdesys, t.y., pesimizmas.
Abiejų šių žmogaus būsenų kraštutinumai yra ypač dėkinga dirva skleisti propagandą ir visokias dezinformacijas. Keisčiausia, ir patarčiau tai iškart įsidėmėti, kad abu kraštutinumai, kiek optimizmas, tiek ir pesimizmas, propagandos sklaidos požiūriu yra beveik vienodai naudingi. Todėl propagandos ir dezinformacijos skleidėjams abi šios būsenos, jų įsitikinimu, „turi“ tarnauti kaip tai propagandai parankios atseit „realybės“ konstravimo įrankis. Tarkime, jeigu „taikiniu“ nusižiūrėtoje visuomenėje įsivyraus bejėgiško pesimizmo nuotaikos, tokia situacija taps paranki diegti ir skleisti perdėto fatalizmo, išankstinio pasidavimo, tariamo silpnumo ir pan. idėjas. Priešiškos propagandos vykdytojų požiūriu tai ypač efektyvu tais atvejais, kai konkrečioje visuomenėje yra vadinamojo socialinio saugumo stoka, pakankamai aukštas bendrasis psichologinių emocinių įtampų lygis ir pan.
Propagandos srityje emocinio aktyvumo būsenos yra panaudojamos, kartais – sukeliamos, ir abiem atvejais jomis vienaip ar kitaip manipuliuojama. Jos gali būti taikomos tiek kaip propagandos technika, tiek ir kaip atskiri įrankiai. Jeigu norisi suprasti tai, kaip pragaištingai ir sykiu velniškai efektyviai žmonijos istorijoje buvo manipuliuojama emocionaliniu aktyvumu ir pačiomis emocijomis, Jums, gerbiamieji, teks įveikti pasibjaurėjimą ir, deja, pasigilinti į tikrai baisias ir tragiškas pasekmes sukėlusių diktatūrų ideologiją.
Antai JAV propagandos tyrinėtojai išskiria tokius pagrindinius hitlerio taikytus propagandos vykdymo principus:
„1.Venk abstrakčių idėjų – apeliuok į emocijas.
2.Pastoviai kartok tiktai kelias idėjas. Naudok stereotipines frazes.
3.Pateik tik vieną argumento pusę.
4.Nuolat kritikuok savo oponentus.
5.Pasirink vieną specialų, išskirtinį „priešą“ specifiniam kaltinimui, šmeižtui, pasmerkimui.“
Manau, lengvai suvokiama, kad iki kiek grėsmingai aršiai nacistai taikė paskutinįjį iš šių principų, daugiau negu paliudija tragiška holokausto istorija…
Dar toliau, ciniškiau ir šaltakraujiškiau šiuos propagandos vykdymo principus išvystė kitas nacizmo propagandos ideologas – j. gebelsas, suformavęs ir kruopščiai ištobulinęs savo „22 pagrindinius manipuliavimo žmonių masėmis principus“. Diktatūrų ideologija dažnai turi bendrų bruožų, o, pasak kaip tvirtina propagandinio karo istorikų, tą suskį gebelsą talentu kurti propagandines manipuliacijas lenkė tiktai bolševikų lyderis v.leninas. Todėl neatmestina hipotezė, kad kai kurių šio propagandos kūrėjo idėjų atspindį atpažintume ir kremliaus šiandien skleidžiamoje propagandoje, – ir galbūt ne tik.
12. Provokacija. „Agentas provokatorius“
Provokacija yra vadinama tokia priešiškos propagandos technika, kuri stumia kokį nors asmenį, asmenų grupę, bendruomenę, visuomenę veikti naudingu propagandos subjektui (t. y., propagandos vykdytojui) keliu. Paprastai kalbant, „provokacija“ reiškia tai, kad priešininko propagandininkai pasistengia perimti savo nusižiūrėtų taikinių kontrolę ir stengiasi skatinti pastaruosius daryti tai, kas diskredituotų pačius taikinius ir padėtų propagandininkams.
Provokacija yra vienas iš galingiausių įrankių kremliaus informacinio karo arsenale, nors, pažymėtina, šio propagandos išradimo autorinės teisės priklauso tikrai ne jiems: provokacija egzistavo tiek seniai, kiek pasaulyje apskritai egzistavo kokia nors priešiška propaganda. Kita vertus, daugumos šiandieninio informacinio karo specialistų nuomone, visgi tenka pripažinti, kad būtent rusija šią techniką smarkiai patobulino ir, galima sakyti, pakylėjo į lig tol neregėtą lygį. Taip pat vertėtų įsidėmėti, kad atskirais atvejais provokacija, kaip propagandos technika, gali būti taikoma ne tik taktinėms reikmėms, bet ir kaip atskira propagandos strategija. Gerai pamąsčius – labai daug konfliktų, riaušių, netgi karų per visą žmonijos istoriją buvo įžiebti būtent dėl provokacijų. Pasak rusijos sukelto hibridinio karo prieš Ukrainą eksperto E.Dykyi, sunkiais laikais reikia kreipti didelį dėmesį į „tokią, atrodytų, su Rusija nesusijusią visuomenės dalį, kaip vietos ultradešiniosios grupuotės, radikalios ir nacionalistinės organizacijos. Kadangi šios grupės ir organizacijos dažniausiai deklaruoja aiškią antirusišką retoriką, iš pirmo žvilgsnio nagrinėti jas kaip kaip rusų įsiveržimo plano dalį, atrodytų, nelogiška. Tačiau iš tikrųjų būtent joms labai svarbus vaidmuo pasirengimo rusų įsiveržimui ir jo legitimavimo plane. (…) Ultradešiniosios, radikalios ir nacionalistinės grupės šalyje (…) gali būti dvejopos: vienu atveju kalbama apie realiai egzistuojančias, savarankiškai susikūrusias grupes, kurių nariai yra nuoširdūs savo šalies patriotai, tačiau laikosi itin radikalių pažiūrų; nesant tokių grupių, RF specialiosios tarnybos inicijuoja fiktyvių ultradešiniųjų grupių kūrimą iš užverbuotų agentų (pagal schemą, NKVD parengtą dar kovos su Ukrainos ir Lietuvos partizanais metais, kai čekistai masiškai kūrė fiktyvias sukilėlių grupes, siekdami susekti tikrąjį nacionalinio išsilaisvinimo pogrindį ir imituoti „nacionalistų žiaurumą“). Nepriklausomai nuo radikalios grupuotės genezės, jos tolesnis vaidmuo rusų įsiveržimo plane yra visiškai vienareikšmis, ir šiam vaidmeniui atlikti vienodai tinka tiek tikrieji radikalūs nacionalistai (naudojami aklai, kaip „naudingi idiotai“), tiek papirktos fiktyvios grupės.“
O kaip sakydavo ltn.gen. A. H. de Jomini, „Įaudrintos priešiškai nuteiktų žmonių aistros pačios savaime yra galingas priešas.“ Tai, sakyčiau: saugok Viešpatie visus mus ir nuo tų įaudrintų aistrų – ir nuo provokatorių.
Einu darsyk peržiūrėti susipirktų sėklų, emociniam tonusui pakelti. Ir išrinkti pačią drėgniausią vietą porai lysvių prie šiltnamiuko. Nes, sprendžiant iš kūdros išvaizdos, sausra visgi prasideda. Mangoldus, ir tuos šįmet pirkau „atsparius dideliems karščiams“. Gerų emocijų, gražių darbų ir jums!
