1863 m. sukilimo pėdsakai Birštono ir Prienų krašte

1984 m. Prancūzijoje kilo idėja švęsti Europos paveldo dienas. Nuo1991 m. jos rengiamos visoje Europoje ir Lietuvoje.

Nuo praėjusių metų rudens Birštono muziejus, šio straipsnio autoriui pasiūlius, pradėjo1863 m. sukilimo ženklų Birštono ir Prienų apylinkėse mokslinę paiešką.

2013 m. rugsėjo 13 d., po iškilmingo Europos paveldo dienų atidarymo prie Birštono Savivaldybės, autobusas pajudės į Prienus, kur 10.00 val. Prienų rajono savivaldybė skelbs renginio pradžią. Po to prasidės mūsų vedama ekskursija po vietoves,  susijusias su1863 m. sukilimu ir kitais svarbiais įvykiais. Ekskursijos maršrutas:  Žvėrinčiaus miškas – Birštonas – Nemajūnai – Panemunio kaimas – Jundeliškės – Jieznas – Liciškėnai – Stakliškės – Verbyliškės – Vėžionys – Šilėnai – Punia – Alytus – Balbierškis – Prienai. Po 3,5-4 val. trukmės ekskursijos Prienuose, Nemuno kilpų direkcijos patalpose, įvyks šio renginio aptarimas.

Birštono krašto žmonės, registruokitės muziejaus telefonu (8 319) 65605 arba 8 652 02850, teiraukitės istoriko Vytauto Kuzmicko.

Prieniškiai, registruokitės telefonu (8 319)61135 Prienų rajono savivaldybės kultūros, sporto ir jaunimo skyriuje. Esame numatę ekskursijos turinį, tačiau tiek birštoniškių, tiek prieniškių prašome rašyti įvairius siūlymus, pageidavimus dėl šios  ekskursijos el. p. vytautaslituanus@)gmai.com.

Mielieji, Europos paveldo dieną kurkime drauge. Kviečiame visus, o ypač moksleiviją ir mokytojus, bajorų palikuonis, kultūros darbuotojus, mūsų entuziastus, besidominčius šlovingos1863 m. kovos už  išsivadavimą iš carinės priespaudos ženklais mūsų istorijoje. Džiugu, kad ekskursijoje peržengiamos savivaldybių ribos. Tai tiesiog istoriška, nes sukilimas vyko ne pagal dabartinių savivaldybių ribas, jis įgavo regioninį, nacionalinį ir tarptautinį mastą.  Birštono savivaldybės teritorija ir dešinėje Nemuno pusėje esanti Prienų rajono savivaldybės teritorija tuo metu priklausė Jiezno valsčiui. O kas bus po 50 metų, kada bus minimos sukilimo 200-osios metinės, net sunku įsivaizduoti.

Adomas Dominykas Bartoševičius (1835-1886) sugrįžta iš istorinės užmaršties

Iki Europos paveldo dienos rajono spaudojeinformuosime apie kai kuriuos 1863 metų ženklus, apie iš istorinės užmaršties prikeltas mūsų asmenybes, istorinius paminklus, pateiksime mūsų skaitytojams ir būsimiems ekskursijos dalyviams mįslingų klausimų.

Šiandieną supažindiname su mūsų žemiečiu, asmenybe, kuri tiek Lietuvos, tiek mūsų kraštų žmonėms nebuvo žinoma. Adomas Dominykas Bartoševičius – mūsų pasididžiavimas ir garbė. Gerai žinojome kurorto įkūrėją verslininką,1831 ir 1863 m.  sukilimų rėmėją Adomą Bartoševičių, žinojome, kad jis turėjo sūnus Vaclovą ir Adomą Dominyką, dukrą Valeriją. Studijuodami archyvinę medžiagą, išsiaiškinome, kad visi trys Bartoševičių vyrai degė sukilimu, kad sūnūs po sukilimo pralaimėjimo spėjo pasitraukti į Paryžių. Vaclovo Bartoševičiaus, chirurgo, gyvenimo kelią padėjo išaiškinti vaikaitės Ona ir Zita Bartusevičiūtės. Tačiau jos nieko nežinojo apie savo senelio brolį, manė, kad jis dar jaunystėje mirė. Kažkokia lemtis mus įtraukė į gegužės pabaigoje vykusią Lietuvos muziejininkų ekskursiją po Ukrainą. Lvove po ekskursijos Lyčiakovo kapinėse dar paklajojau vienas. Lijo stiprus lietus. Atrodė, kad visi kapų paminklai graudžiai verkia.1863 m. sukilėlių kalnelyje patraukė dėmesį paminklas su išblukusiu užrašu. Vardo jau negalima buvo įžiūrėti, pavardė – Bartoševičius. Grįžę į namus, Mokslų Akademijos bibliotekoje atradome medžiagą, kuri rodė, kad Lvovo Lyčiakovo kapinėse tikrai palaidotas mūsų žemietis. Po kurio laiko sužinojome, kad žinoma Krokuvos universiteto knygotyros profesorė Maria Konopko1995 m. apsigynė daktaro disertaciją ir daktarinės disertacijos pagrindu išleido mokslinę studiją „Adomas Dominykas Bartoševičius – Lvovo leidėjas, redaktorius, knygynų vadovas“. Leidinys buvo išleistas nedideliu 300 egzempliorių tiražu, tad nė vienoje Lietuvos bibliotekoje jo nebuvo. Šaunios tos Kauno apskrities Viešosios bibliotekos darbuotojos, kurios per 10 dienų šį svarbų mums leidinį gavo iš Lenkijos Nacionalinės bibliotekos Varšuvoje. Bibliotekos darbuotojos šį leidinį praėjusią savaitę pristatė tiesiai į muziejų.

Adomo Dominyko Bartoševičiaus jaunystė

Krokuvos universiteto profesorė Maria Konopko, remdamasi Krokuvoje, Lvove, Paryžiuje, Varšuvoje esančiais archyvais, atliko fundamentalų darbą nušviesdama mūsų žemiečio veiklą emigracijoje. Iš pradžių Paryžiuje 1864-1868 m., o nuo1868 m. Lvove. Gaila, kad autorė nesirėmė Lietuvos valstybės istorijoje esančia medžiaga, tad ir nušviesta vaikystė gimtinėje būtų buvusi atskleista plačiau. Autorė pastebėjo: „Adomas Dominykas Bartoševičius gimė1838 m. prie Nemuno, netoli Trakų (Maria Konopka. Adam Dominik Bartoszewicz redaktor, księgarzi wydawca lwowski, Krakow, 1995, p. 9, toliau – Marija Konopka – V. K.). Šis ne visiškai tikslus gimtinės nurodymas turėjo tam tikros įtakos, kad apie šią asmenybę Birštono krašte sužinota labai vėlai. Autorei iš Lenkijos šaltinių buvo žinoma, kad mūsų žemietis buvo Adomo Bartoševičiaus, įkūrusio Birštono mineralinius vandenis (taip 19 amžiaus antroje pusėje buvo vadinamas kurortas – V. K.) sūnus. Profesorė Marija Konopka teigė, kad jis vaikystėje lankė Panemunio parapijinę mokyklą (iš tiesų Nemajūnų parapijnę mokyklą – V. K.). Naujiena buvo tai, kad vėliau jis mokėsi pradžios mokykloje Punioje (Ten pat). Vėliau Adomas Dominykas baigė Vilniaus gimnaziją, kuri atvėrė jam galimybes stoti į Maskvos universitetą studijuoti mediciną. Maskvoje jis įsijungė į patriotinius studentijos savišvietos ratelius, kuriuose buvo  domimasi buvusios Lietuvos – Lenkijos valstybės istorija, galimomis politinėmis perspektyvomis. Brolis Vaclovas mediciną studijavo Krokuvoje. Kaip matyti iš mūsų jau ankstesnėse temose pateiktų faktų (LVIA, f. 1248, ap. 2, b. 173, l. 29), Adomas Dominykas1861 m. sugrįžo į gimtąjį Panemunio dvarą. 1861 m. vasarą Birštono bažnyčioje, kaip ir visoje  Lietuvoje, vyko patriotinės manifestacijos (LVIA, f. 378, PS, 1861, b. 73a, l. 20-25. b. 56, d.1l. 59). Neabejotina, kad Adomas Dominykas irgi jose dalyvavo. Labai įdomi knygos autorės mintis: „1861 metais jis savo laisvą laiką nusprendė skirti valstiečių vaikų mokymui. Jis net siekė susitarti su valdžia ir įsteigti pradžios mokyklą“ (Maria Konopka, p. 10). Tačiau1862 m. mūsų žemietis išvyko į Krokuvą. Pagal vėliau tardyto tėvo Adomo Bartoševičiaus parodymus, jaunesnysis sūnus išvyko ten studijuoti teisę (Ten pat). Autorė, remdamasi faktais įrodo, kad tikrasis išvykimo į Krokuvą tikslas buvo ruošimasis1863 m. sukilimui. Jį į Krokuvą užmegzti revoliucinių ryšių nukreipė Maskvos studentų ratelis. Profesorė, cituodama kitų lenkų autorių tyrinėjimus, teigia, kad Krokuvos universiteto Adomas Dominykas nebaigė (Maria Konopka, p. 157).

Dalyvavimas 1863 m. sukilime

Į Lietuvą Adomas Dominykas grįžo1862 m. pabaigoje. O jau1863 m. sausį  kartu su broliu Vaclovu įsijungė į sukilimą. Jiedu priklausė vadinamajai „raudonųjų“ grupuotei, kuri pasisakė už radikalesnį sukilimą, už lygiateisius, federacinius Lietuvos ryšius su Lenkija. Jiedu į sukilimą kartu su Vladislavu Kulieša, Nemajūnų klebonu Prancišku Kazlausku, kapitonu Jonu Vilčinskiu įtraukė apie 30 bajorų ir valstiečių. Autorė teigia, kad Aleksandras Dominykas Bartoševičius kartu su broliu Vaclovu „1863 m. sausį jau buvo Trakų pavieto sukilėlių grupėje. Kovojo Kleto Korevos būryje, o šiam žuvus įsijungė į Liubičiaus (Aleksandro Stabrovskio) būrį, kur panemuniškiams vadovavo kapitonas Jonas Vilčinskis, o vėliau Boleslovas Kolyška. Adomas Dominykas buvo sukilėlių snaiperių grandyje“ (Ten pat).1863 m.  gegužės 19 d. broliai Bartusevičiai dalyvavo kruvinose Palimšio kautynėse. Šiemet birželio 27 dieną Birštono kurhauze Birštono muziejaus organizuotoje mokslinėje konferencijoje  Kaišiadorių muziejaus istorikas Vytautas Budvytis pranešime pastebėjo, kad1863 m. gegužės 19 d. prie Palimšių dvaro, Palimšio miške, įvyko mūšis tarp Trakų apskrities karinio viršininko M. Černiako vadovaujamos sukilėlių rinktinės ir ją persekiojusių generolo majoro Vedemejerio vadovaujamų 5 pėstininkų kuopų ir 55 kazokų dalinio. Nors sukilėliai atrėmė keletą atakų, tačiau buvo išsklaidyti ir smarkiai nukentėjo. Žuvo 16 sukilėlių, apie 20 pateko į nelaisvę. Sukilėlių žiniomis, žuvo arba buvo sužeisti 24 kareiviai. Sukilėliai neteko visos gurguolės: 20 arklių, kalvės ir kt. M. Černiakas surinko apie 60 išblaškytų kovotojų, iš jų tik 20 turėjo ginklus. Žuvo sukilėliai: kapitonas Vilčinskis, karininkas Flarkovskis, vachmistras Šichovskis, eiliniai Lyko, Minkevičius ir Vaina, Vilniaus universiteto studentai: Ulasevičius, Obolevičius ir Baranovskis. Žuvusieji sukilėliai palaidoti gretimame Padūmio kaime. Bartoševičiams vargais negalais pavyko pasitraukti iš apsupimo žiedo. Apie tai Adomas Dominykas Bartoševičius rašė atsiminimų fragmentuose (A. D. Bartoszewicz, Zadora. Bitwa polimska – „Pismo zbiorowe, Paryž,1865, T. 1, z. 2).

1864 m. sausio mėn. kartu su didele pasitraukusiųjų nuo carizmo persekiojimų grupe Adomas Dominykas ir Vaclovas Bartoševičiai pasiekė Paryžių.

(Bus daugiau)

Vytautas Kuzmickas,

istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas