Jubiliejinis dailininkų pleneras sakraliajame Davatkyne (GALERIJA)
Gražiausiame Trakelio šlaite įsikūręs Davatkynas alsuoja sakralumu, gerumu ir šiluma. Kartą čionai užsukusius traukia atvykti vėl ir vėl. Jau daug metų jis paviliojęs ir įvairių sričių menininkus. Kiekvieną vasarą čia vyksta dailininkų plenerai, kuriuos įkvėpė ilgametis Davatkyno bičiulis dailininkas Alfonsas Vilpišauskas. Saulėtą rugpjūčio 24 d. popietę šioje sakralioje vietoje įvyko jau dešimtasis, jubiliejinis dailininkų plenero uždarymas ir dailės darbų paroda.
Besirenkančius į plenero uždarymą svečius pasitiko liaudiška muzika. Neskubėdami meno gerbėjai ir „Davatkyno“ mylėtojai vaikščiojo kadaise davatkėlių numintais takeliais, gėrėjosi išpuoselėta, dar visomis vasaros spalvomis plieskiančia aplinka, prižiūrėtais gėlynais, apžiūrinėjo ekspozicijas ir ant pilkų namelių sienų sutūpusius dailininkų darbus. Iš kažkieno lūpų išsprūdo žodžiai: „Čia sustoja laikas…“
Kiekvienas išsineša po žiupsnelį gerumo ir tiek pat palieka kitiems
Gal todėl Davatkynas ir yra ypatinga vieta. Daugelį metų iš šios vietos sklidę gerumas ir šiluma vilioja ir šildo iki šiol. Ten, kur kadais ramybę ir gyvenimo prasmę surado maldininkės, vietinių vadintos davatkėlėmis, šiandien traukte traukia kiekvieną. Davatkyną pamilo ir iš šio krašto kilusi, plenero dalyvius kalbinusi rašytoja, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė. Rašytoja pasidžiaugė Davatkyne vėl matydama susirinkusius žmones: bičiulius, metai iš metų dalyvaujančius šventėse, taip pat ir naujai atrandančiuosius šią vietą.
Dėkodama už ypatingus nuopelnus menui ir Šilavoto kraštui A. Ruseckaitė įteikė dovanų žmonėms, kurių dėka įvyko jau dešimtasis dailininkų pleneras: įkvėpėjui, krikštytojui ir pirmajam Davatkyno vasarų gyventojui dailininkui Alfonsui Vilpišauskui bei Davatkyno šeimininkams Marijai Danguolei ir Konstantinui Lincevičiams. Anot rašytojos, tik tokių žmonių rankomis, galva ir protu laikosi šviesusis pasaulis.
Jubiliejinis dailininkų pleneras pavadintas „Gyvenimas Dievui“. Dailininkas A. Vilpišauskas pradėjo nuo to, kad prieš vienuolika metų, kai dar nebuvo plenerų, o jis ramiai sau vienas gyveno ir tapė Davatkyne, jo vienatvę ir ramybę sudrumstė Danguolė ir Kostas, paskatinę organizuoti plenerus. Pirmojo plenero pavadinimas buvo „Nevesk mūsų į pagundą“. Dešimtojo – „Gyvenimas Dievui“. Jį sugalvojo būsimasis plenerų kuratorius, Vilniaus dailės akademijos magistro studijų studentas, jaunasis dailininkas Petras Lincevičius. Jam beliko perimti į savo rankas A. Vilpišausko pradėtą darbą ir organizacinę veiklą. Paklaustas, kodėl plenerui sugalvojęs tokį pavadinimą, Petras Lincevičius sakė: „Kad man daug ir nereikėjo galvot. Maestro kuratorius Vilpišauskas prieš šešerius metus nutapė paveikslą ir pavadino „Gyvenimas Dievui“, todėl taip gražiai sutapo: dešimtasis pleneras, ši ypatinga vieta ir gyvenimas Dievui joje“. Į A. Vilpišausko klausimą, nuo kokių darbų jaunasis kuratorius pradės savo vadovavimą plenerams, ir pastebėjimą, kad dabar dailininkų publika turbūt pajaunės, Petras pašmaikštavo: „Pirmiausia, pakelsiu algą“, o po to pridūrė žodžius, po kurių nuvilnijo juoko banga: „Ar man viską pasakot, ko čia per savaitę mane mokėt?“
Pasak A. Ruseckaitės, šioje vietoje Dievas daug kišasi ir davatkėlių prašymu daug ką padaro: „Prieš daugelį metų nebuvo sapnų, kad šitas Lincevičių berniukas bus dailininkas profesionalas, o tas vaikas, kuris lakstydavo po Davatkyną, perims vairą į savo rankas. Jo pasirinkimui ir profesijos pasirinkimui neabejotinai turėjo įtakos dailininkas Alfas (Alfonsas Vilpišauskas – aut.). Šilavotiškiai laimingi, kad Davatkyne išdygo dar viena meno sėkla. Net ir per radiją teko girdėti profesionalų pokalbį apie Petrą Lincevičių, kaip originalų, įdomų ir gerai tapantį jaunąjį dailininką“. Renginio vedėja pasidžiaugė, kad būsimojo kuratoriaus iniciatyva šiais metais pirmą kartą plenero dalyvių pavardės puikuojasi prie jų autorinių darbų, todėl nereikia spėlioti, kaip anksčiau, kieno kuris darbas.
Pakviesdama kalbėti pačius dailės darbų autorius A. Ruseckaitė prisiminė prieš plenero uždarymą šio krašto poetą Gintautą Dabrišių susirūpinus, kad pleneras neišpultų prie pilnatį. „Ir ką tu pamanyk – trečiadienį ištiko pilnatis. Galima tik įsivaizduoti, kas per pilnatį įvyko?..“ – su užuomina į laukiamą pašnekesį sakė rašytoja.
Pilnaties nepoveikis ir nemistiniai pasakojimai
Dešimtajame plenere dalyvavo dailininkai: Eimutis Markūnas, Aušra Anziulytė, Ausma Bankauskaitė, Arvydas Palevičius, Kristina Jatautaitė, Simona Lukoševičiūtė, Petras Lincevičius, kraštietis fotomenininkas Remigijus Treigys, tautodailininkė Rimantė Butkuvė, skulptorius Kazimieras Sigitas Straigis. Plenero uždaryme ir dailės darbų parodos atidaryme dalyvavo dauguma menininkų. Betarpišku bendravimu, paprastumu ir sveiku humoru pasižyminčios renginio vedėjos nuotaika užsikrėtę įprastai nekalbūs menininkai, pasakodami apie sakraliame kampelyje praleistas dienas, patirtus įspūdžius ir pilnaties poveikį bei mistinius nutikimus, taip pat nestokojo šmaikštumo. Vieni pasakojo, esą pilnatis jiems nieko nereiškė, kiti džiaugėsi važiuojantys čia kaip namo pas mamą, treti sakė patyrę čia ypatingą nuotaiką ir jausmus, o savaitės pasirodė per maža. Viena penktus metus plenere dalyvaujanti dailininkė guodėsi per pilnatį blogai miegojusi, o mistiška buvę tai, kad kažkur kambaryje užuodusi nugaišusią pelę… Tautodailininkė Rimantė Butkuvė papasakojo tapytojos Aušros Andziulytės sukurtą istoriją apie vieną nuotykių kupiną dieną Davatkyno „pilyje“ ir jos išvadavimą. Gero humoristo plunksnos verto pasakojimo herojais tapo visi plenero dalyviai, Šilavoto karpiai, kalbantis dailininko Palevičiaus katinas ir net į įvykius įsivėlę Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės kunigaikščiai.
Pačiu įdomiausiu įspūdžiu, kuris niekada daugiau nepasikartojo, pasidalino ir Davatkyno šeimininkė, plenero dalyvių globėja Marija Danguolė Lincevičienė.
Iš pasakojimų apie savaitę Davatkyne buvo galima suprasti, kad dailininkai laiką leido ne tik kūrybingai, bet ir linksmai, o visi papasakoti potyriai inspiruoti geros nuotaikos. Noro sugrįžti atgal ir vilties patirti naujojo kuratoriaus Petro malonę būti pakviestiems ir kitąmet neužgesino nei atsitiktiniai kvapai, nei bemiegės naktys.
Bendravimą pratęsė liaudiška muzika, dainos ir nuoširdūs pašnekesiai
Savo apsilankymu plenero dalyvius pagerbė keletas valdžios atstovų. Menininkus sveikino naujoji Šilavoto seniūnė Neringa Pikčilingienė. Ji stebėjosi neišmatuojama žmonių meile Davatkynui ir ypač jo šeimininkams Marijai Danguolei ir Konstantinui, palinkėjo jiems didelės sėkmės ir įteikė puokštes gėlių.
Sveikinimo žodį tarė ir menininkams padėkos raštus įteikė Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė. Ji padėkojo visiems, kurių dėka Davatkyne vyksta plenerai, po kurių šiame kampelyje lieka ir dalis meno darbų.
Šilavoto girininkijos girininkas Vidas Dereškevičius plenero dalyvius pasveikino ne tik linksmai, bet ir išradingai. Girininkas juokavo ir pats dalyvavęs dešimtajame plenere ir nutapęs vieną instaliaciją, kuri netyčia, verdant sriubą, sudegė. Visiems menininkams buvo įteikta po jo paties padarytą „teptuką“ – ant medžio šakelių suvertų gražuolių baravykų kompoziciją.
Kas stebi plenerus, žino, kad kiekvienais metais stengiamasi, kad su dailininkais pabūtų koks nors ypatingas svečias. Šiais metais toks svečias, dovanojęs susirinkusiesiems valandėlę poezijos ir muzikos, buvo Kauno Valstybinio dramos teatro aktorius ir bardas Henrikas Savickis. Pagal bardo ir jo kurso draugų sukurtą muziką skambėjo dainos jo paties, poetų Jono Strielkūno, Henriko Radausko, Justino Marcinkevičiaus žodžiais.
Artėjant vakarui renginio dalyviai neskubėjo skirstytis, klausėsi muzikantų Edmundo ir Eugenijaus liaudiškų dainų ir muzikos, dainavo, bendravo prie kavos puodelio.
Roma Sinkevičiūtė
