„Kokia tu būsi, tave mylėsiu“
Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse Prienų parapijos namuose surengta vakaronė tema „Dangiška ir žemiška Tėvynė“ nesulaukė žmonių antplūdžio, bet ten išsakytos mintys, pamąstymai į galvą plūsta iki šiol. Kalbėta prasmingai, nuoširdžiai ir iš širdies gelmių.
Vakaronės tema „ Dangiška ir žemiška Tėvynė“ paprasta tik iš pirmo žvilgsnio. Žemiška Tėvynė suprantama visiems. Dainomis apdainuota, gražiausiais poezijos posmais apipinta. Anot didžiojo prancūzų rašytojo ir filosofo Voltero, Tėvynė – tai šalis, kurioje įkalinta siela.
Apie tai daugiausia ir kalbėjo kraštotyrininkė Dainora Šaltienė. Anot jos, žmogų su Tėvyne riša ne tik žemė, gimtinės išvaikščioti takai, bet ir daiktai: senas, protėvius menantis stalas, kitas baldas. Jie tarsi žmonės, nes išlikęs ryšys.
Moteris prisiminė ir piligriminę kelionę. Nors tuomet buvo toli, bet Lietuva visuomet buvo su ja… Dainoros pamąstymams, perpintiems Tėvynės tema poetų sukurtų poezijos posmų perliukais, abejingų nebuvo.
„Kokia tu būsi, tave mylėsiu”, – vienu iš jų baigė savo kalbą kraštotyrininkė.
Nepaprastai gilų įspūdį paliko Skriaudžių parapijos klebono Arūno Simonavičiaus mintys. Jis savo kalbą pradėjęs giesme, giedama prie mirusiojo. Taip susirinkusiuosius tarsi priartino prie dangiškos Tėvynės. Juk iš jos ateiname. Ten ir sugrįžtame…
„Kodėl Tėvynė tokia miela?“ – tarsi klausė klebonas. Ir atsakė: „Už tai, kad ji su mumis susieta ir dvasiškai, ir fiziškai“. Klebonas prisiminė ir mūsų tautos fenomeną, kai Lietuvai atgavus Nepriklausomybę plūstelėjome iš Sibiro parsivežti artimųjų palaikų. Mūsų protėviai tikėjo, kad Tėvynė turi būti ta vieta, iš kurios įžengsime į dangų…
Vytautas iš Ingavangio daugiau kalbėjo apie patriotizmą, nes meilė Tėvynei ir pasireiškia patriotizmu. Dažnam jo labai trūksta. Ir Tėvynę reikia mylėti ne žodžiais, o darbais. Ir savo vaikus reikia mokyti asmeniniu pavyzdžiu, bet ne žodžiais.
Dėstytoju dirbantis vyras apžvelgė keturias institucijas, kurios, jo manymu, įtakoja žmogaus asmenybę. Tai šeima, mokykla, bažnyčia ir kariuomenė. Kariuomenė neturi būti samdoma. Jei nors vienos iš šių institucijų nėra ar veikia blogai, ją papildo kalėjimas. Lietuvoje kalėjimų jau trūksta. Skaudi emigracijos tema. Lietuva per visus karus neprarado tiek žmonių, kiek dabar.
„Jei norime pokyčių, reikia keistis kiekvienam iš mūsų. Reikia pirma duoti, paskui imti. Ir vaikus nebijoti leisti mokytis į užsienį, bet kad jie grįžtų namo. Viskas bus gerai. Tik laiko reikia. Anglai sako, kad fraką mokėsi nešioti 200 metų“, –optimistiškai baigė vyras.
Onutė Valkauskienė
