St. Lipskiui – Putino literatūros premija (GALERIJA)

Vilniuje sparnus išskleidusi „Poezijos pavasario” paukštė atplasnojo ir į mūsų kraštą. Penktadienį Prienų krašto muziejaus padalinyje, poeto, prozininko, dramaturgo, literatūros tyrėjo ir vieno iškiliausių XX a. pirmosios pusės lietuvių kultūros veikėjo Vinco Mykolaičio–Putino (1893–1967) tėviškėje Pilotiškėse skambėjo poezijos posmai ir buvo įteikta pirmoji V. Mykolaičio-Putino literatūrinė premija.

Poezijos paukštę atskraidino graži sukaktis – Putino jubiliejiniai 120-ieji metai. Ją atlydėjo mūsų kraštietis rašytojas Vytautas Bubnys su žmona Elena Kurklietyte, poetėmis Egle Juodvalke, Birute Jonuškaite, Ineza Juzefa Janone ir rašytoju Stasiu Lipskiu. Būtent jis ir tapo V. Mykolaičio-Putino literatūrinės premijos laureatu.

Šventė prasidėjo Putino tėviškės himnu tapusiu poeto eilėraščiu „Eilės motulei”, kurį tradiciškai sugiedojo Prienų krašto muziejaus ansamblis „Marginys”. Prienų rajono savivaldybės meras Vytas Bujanauskas, pasidžiaugęs gražia ir prasminga švente, žodį perleido mero patarėjui Raimundui Markūnui. Jis ir paskelbė V. Mykolaičio-Putino literatūrinės premijos konkurso, kurį prieš penkerius metus paskelbė Prienų rajono savivaldybė, nugalėtoją – rašytoją Stasį Lipskį. Originalus prizas ir 6 000 Lt premija rašytojui įteikta už biografinį romaną apie Putiną „Išsivadavimas“ parengtus V. Mykolaičio-Putino dienoraščius.

– Ačiū Prienams, merui, kultūros įstaigai, kurie įsteigė ir parėmė šią idėją. Man ši premija labai maloni. Prisipažinsiu, ilgai tuo nepatikėjau, kol negavau mero V. Bujanausko laiško, – jaudindamasis kalbėjo St. Lipskis.

 Kaip gimė šios knygos?

         –Prieš keletą metų Kultūros ministerijai paskelbus konkursą literatūros sklaidai sugalvojau projektą apie Justiną Marcinkevičių, Vytautą Bubnį, V. Mykolaitį-Putiną ir jį pavadinau „Trys Suvalkijos ąžuolai“. Žemėlapyje pasižymėjau tris taškus: Važatkiemį, Čiudiškius ir Pilotiškes. Galvojau tris dienas juose daryti renginius, o ketvirtąją pabaigti Prienuose. To įgyvendinti nepavyko, nes projekto leidėjai, matyt, nesuprato mano minties. Esu žemaitis, tad šį projektą pradėjau vykdyti pats savo jėgomis, – pasakojo rašytojas.

Pradėjo nuo V. Bubnio ir pernai jo 80-ties metų jubiliejaus proga išleido knygą „Kad vėjai neišpustytų“. Paskui sėdo prie Putino.

– Medžiagą rinkau su didžiausiu įdomumu. Taip jau atsitinka: kai pradedu rašyti, įsimyliu tą asmenybę. Užbūrė ir Putinas, apie kurį sužinojau daug įdomių faktų, apie jo draugystę su Baliu Sruoga. Besigilindamas perskaičiau ir jo raštus. Kai surinkau medžiagą, viskas susiklostė taip, kad iškėliau tą vieną dieną –1966 m. gegužės 14-ąją. Tuomet antrajame Vatikano suvažiavime Putinui buvo nuimta bažnytinė cenzūra ir įvyko sekuliarizacija. Rinkdamas medžiagą pamačiau, kad komentuodami šį įvykį žmonės pasiskirstė į dvi stovyklas. Ateistinio pokrypio žmonės sakė, kad tai kunigų išmislas, o kunigai šiek tiek tirštino spalvas. Kaip iš tiesų buvo, sužinojau iš Putino rankraščių universitete, kuriuos perskaičiau su didžiausiu įdomumu. Juos pavyko atverti po 45 metų tylos. Apie tą dieną Putinas rašė: „Šiandien pati reikšmingiausia diena mano gyvenime“. Taigi Putinas niekada nebuvo nutolęs nuo Dievo, – teigė rašytojas.

Lietuvių literatūros tyrinėtojos Viktorijos Daujotytės paskatintas St. Lipskis tuos rankraščius išleido atskira knyga: Vincas Mykolaitis Putinas „Dienoraščiai“. Taip gimė dvi knygos ir jų paskutiniai egzemplioriai kaip tik buvo atvežti į Pilotiškes.

–       Jaučiu, pažintis su šia įdomia asmenybe dar nepasibaigė, – atviravo rašytojas.

Tądien, anot renginį subtiliai vedusios muziejininkės Anelės Razmislavičienės, „po Putino dangum“ šventė nesibaigė. Savo įspūdžiais apie Putino biografinį romaną dalinosi V. Bubnys, skambėjo Putino poema „Žilvinas ir Eglė”, viešnių poečių poezijos skaitymai, muzikavo instrumentinis trio. Visa tai gražiai įsiliejo į margaspalvėmis gėlėmis pražydusią Putino tėviškę, kurioje ypač žvilgsnį traukė dar rašytoją menantis baltažiedis gulbinas. Paukščių čiulbėjime išsiskyrė ilgesingas gegutės kukavimas. Poezijos paukštės viešnagės nedrįso sudrumsti net ir ilgai aplink griausmu grūmoję audros.

Onutė Valkauskienė