Prof. Jono Kazlausko dovana savo kraštui

1930 m. rugpjūčio 1 d. Matiešonių kaime gimė žymus kalbininkas prof. Jonas Kazlauskas. Tėvai labai rūpinosi savo šeima ir iš paskutiniųjų stengėsi visus vaikus išleisti į mokslus. Jonukas kartu su broliais lankė Dzingeliškių pradinę mokyklą. Baigęs pradinę mokyklą, Jonas Kazlauskas įstojo į Nemaniūnų septynmetę (dabar Nemajūnai), baigęs ją, įstojo į Prienų „Žiburio“ gimnaziją. Besimokydamas gimnazijoje garsėjo kaip geriausias gimnazijos matematikas, lietuvių kalbos mokėjimu taip pat lenkė daugumą gimnazistų. Besimokydamas gimnazijoje susidraugavo su Justinu Marcinkevičiumi. Šių dviejų jaunų gabių žmonių draugystę nutraukė tik tragiška Jono Kazlauko mirtis.

Aukso medaliu baigęs Prienų gimnaziją, Jonas Kazlauskas 1949 metais įstojo į Vilniaus universitetą, Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros.

Justinas Marcinkevičius knygoje „Dienoraštis be datų“ apie savo draugą rašo taip: „Buvo neregėtai darbštus. Neatsimenu, kad per penkerius studijų metus būčiau anksčiau už jį atsikėlęs. Praplėši, būdavo, versdamasis ant kito šono, akis – matai Joną prie mūsų didelio stalo bedėliojantį savo korteles, besklaidantį užrašus, užgulusį knygą. Koks alkis ar troškulys kėlė, vedė jį? Sakytum, nujautė, kad skirta jam tik keturiasdešimt metų ir kad jis turi padaryti tai, ką privalo padaryti.

… nepareisiu, motinėle,

per sodelį takeliu…“

1954 m. baigęs Vilniaus universitetą, kaip talentingas ir perspektyvus mokslininkas, buvo paliktas Lietuvių kalbos katedroje aspirantu, studijuoti aspirantūroje (dabar doktorantūra). 1958 m. apsigynė disertaciją „Lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo paprastėjimas“. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti VU Lietuvių kalbos katedros dėstytoju: skaitė teorinius baltų filosofijos įvado, lietuvių kalbos istorinės gramatikos, lietuvių bendrinės kalbos, fonetikos teorinius kursus, kalbotyros įvado kursą, vadovavo seminarams, kursiniams ir diplominiams darbams. Kai kurias lituanistikos disciplinas skaitė ir Vilniaus pedagoginiame institute. Pirmasis Vilniaus universitete parengė fonologijos pagrindų kursą.

1962 m. jam buvo suteiktas mokslinis docento vardas. 1963–1967 metais Jonas Kazlauskas pasineria į didžiausią savo darbą – filologijos mokslų daktaro disertaciją „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“, 1967 metais ją sėkmingai apgynė. Tai buvo pirmas pačių lietuvių parašytas tokios rūšies veikalas. Pastarasis J. Kazlausko darbas ypač vertinamas viso pasaulio baltistų. Už šį darbą 1971 m., po mirties, J. Kazlauskui buvo paskirta Lietuvos valstybinė premija.

Studentai J. Kazlausko paskaitas prisimena kaip pasižyminčias griežta logika, tikslumu. Tačiau didžiausią jiems įspūdį palikdavo jaunojo dėstytojo iškalba ir subtilus humoras. Joną Kazlauską mėgo ne tik studentai, bet ir visa akademinė bendruomenė, jam buvo patikėtos tokios atsakingos pareigos kaip Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas ir Filologijos fakulteto dekanas.

   1965 m. Jono Kazlausko dėka pasaulį išvydo pirmasis „Baltisticos“ numeris. Šiam savo „kūdikiui“ kalbininkas negailėjo nei laiko, nei jėgų. Rūpinosi jo populiarinimu ir iki mirties buvo atsakomuoju redaktoriumi.

1967-04-04 J. Kazlauskas pirmasis iš Lietuvos kalbininkų apsigynė habilituoto daktaro disertaciją, o 1969 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.

1968 metų pavasarį kolega W. Schmalstiegas pakvietė J. Kazlauską į JAV Pensilvanijos universitetą skaityti baltų kalbotyros kurso. J. Kazlauskas kelionei ruošėsi labai atsakingai, intensyviai mokėsi anglų kalbos. Buvo pilnas entuziazmo.

1970 m. spalio 8 d. dingusio profesoriaus ieškojo šeima, artimieji, studentai ir draugai, deja, kūnas surastas tų pačių metų lapkričio 17 d. Kaip rašo žurnalistas Antanas Marčiulaitis: „Iš lūpų į lūpas pašnibždomis buvo perduodama versija: profesorių nužudė KGB. Kokiomis aplinkybėmis įvyko ši tragiška mirtis, iki šiol galutinai neaišku. Buvo kalbama, kad eiline KGB auka tapo neeilinis Lietuvos pilietis“. J. Kazlausko mirtis buvo didelis smūgis lietuvių lingvistikai. Jonas Kazlauskas liko mokslo istorijoje, nusinešęs į ją nerealizuotų, galbūt brandžiausių, tyrimų viltį… Žmonių atmintyje liko kaip mokslinės drąsos, pasiaukojimo mokslo tiesai, darbštumo, kūrybiškumo ir didelės meilės mokslui pavyzdys…

Labai gražiai Joną Kazlauską, knygoje „Baltistikos ąžuolas“, prisimena jo artimiausias žmogus – žmona Aldona Kazlauskienė: „Mano vyras buvo nepaprastas žmogus. Labai geras, ramus, darbštus, mylintis gimtinę, jos žmones ir gamtą, mylintis savo šeimą, gimines, draugus, aspirantus, studentus, darbą, kalbas (nemažai jų mokėjo). Jonas buvo rūpestingas vyras ir tėvas, gabus ir darbštus mokslininkas, nuolat besimokantis dėstytojas, reiklus ir geranoriškas dekanas, energingas ir kūrybingas savosios „Baltisticos“ redaktorius… Dabar, kai mudu jau aštuoniasdešimtmečiai, tikrai žinau, kad toks būna laimingas žmogus“ (2009 m. lapkritis).

Apie Jono Kazlausko knygas

Turbūt daugeliui žmonių, kurie lankėsi Kazlauskų namuose, didžiulį įspūdį palikdavo J. Kazlausko biblioteka. Net ir dabar, kai atrodo mažai kas, juolab knyga, gali nustebinti, biblioteka atrodo įspūdinga. Sunku patikėti, kad sovietmečiu buvo spausdinami tokie žodynai. Biblioteką sudaro labai įvairi literatūra – pradedant lotynų kalbos vadovėliais, išsaugotais nuo gimnazijos laikų, iki knygų, įsigytų iš antikvariatų ar kelionių metu, o ir amžius jų labai skirtingas, vienos iš jų – kalbininko bendraamžės, kitos – vyresnės ar jaunesnės už savo šeimininką.

Kaip teigė kalbininkas Bronys Savukynas, Jonas Kazlauskas „labai rimtai rengėsi moksliniam darbui – mokėsi kalbų, gaudyte gaudė kiekvieną naują lingvistinę knygą, nešdavosi į apytamsį kambarėlį Savičiaus gatvėje, kur tuomet gyveno su Justinu Marcinkevičiumi“.

Audronė Kaukienė, buvusi Jono Kazlausko studentė, taip prisimena profesoriaus knygas: „Gerokai jaudinausi, todėl ne iškart ėmiau apžiūrinėti stūksančius ant grindų knygų bokštus. Kai kurie tokie aukšti, kad net svyravo, grasindami didele griūtimi. Vėliau patyriau: ir pats profesorius baimindamasis žiūrėjo į šiuos kalnus. Norėdamas duoti paskaityti kokią knygą, jis nedrąsiai artindavosi prie kurios nors krūvos su aiškiais ketinimais tą knygą surasti. Tačiau greitai tas ryžtas išblėsdavo, ir jis numodavo ranka, – gal kitą kartą… Knygas jis leisdavo išsinešti nė neabejodamas mokinio padorumu“ (Baltistikos ąžuolas, 2010 m.).

Kitais metais prof. Jonui Kazlauskui sukaktų 90 metų. Nors jubiliejus kalbininko Jono Kazlausko, bet dovaną gavo visas Prienų kraštas. Kalbininko žmona Aldona Kazlauskienė bei dukros Eglė ir Rasa su šeimomis profesoriaus kruopščiai rinktas knygas padovanojo Prienų krašto muziejui, kad kiekvienas iš mūsų atvykęs į muziejų galėtų ne tik į šias knygas pažiūrėti, bet jas ir pavartyti, ir pastudijuoti. Nuo šiol profesoriaus Jono Kazlausko knygos yra pasiekiamos kiekvienam iš mūsų.

Nuoširdų AČIŪ tariame profesoriaus artimiesiems už padovanotą neįkainojamą dovaną.

Prienų krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Ernesta Juodsnukytė