„Saulės žemėje“ – ramybė, balto smėlio paplūdimys ir nuostabūs vaizdai

Latvijos pajūris daugumai greičiausiai asocijuojasi su Jūrmala, Ventspiliu ar Pape. Šalia greitkelio Ryga–Talinas įsikūrę Saulkrastai – Prienų krašto žmonėms dar mažiau girdėtas vardas. Nei 4 tūkst. gyventojų neturintis ir prie jūros prigludęs miestelis yra 50 km nuo Rygos, vakarinėje Vidžemės dalyje, Rygos įlankos pakrantėje, prie keturių upelių žiočių.

Nemokama saulės, oro ir jūros bangų terapija

Nuo XIII a. miestelio vardas kelis kartus keitėsi, kol prigijo Saulkrastai, pavadinimas, reiškiantis „Saulės žemė“. Gal ir ne veltui – Saulkrastai visada buvo itin mėgstamas Latvijos šviesuolių ir inteligentų.

Šis miestas, kaip ir visas to paties pavadinimo regionas, yra nepaprastas gamtos kūrinys, garsėjantis nuostabiais vasaros saulėlydžiais. Saulkrastų regionas pakrante driekiasi apie 17 kilometrų (antras pagal ilgį miesto paplūdimys Latvijoje), o kiekvienoje pakrantės atkarpoje yra kuo pasigrožėti – daugybė kopų, skardžių, uolų, smiltainio atodangų.

XIX a. viduryje Saulkrastai virto „Neibade“ – „Naujuoju plaukiojimo“ kurortu, ypač išpopuliarėjusiu tarp vokiečių didikų. Deja, abu pasauliniai karai miestelį gerokai nusiaubė ir po Antrojo pasaulinio karo Saulkrastai vėl virto vietinės inteligentijos, ieškančios tylos ir ramybės, kurortu. Šiais laikais Saulkrastai nesulaukia tokio milžiniško turistų antplūdžio kaip Jūrmala, nors ir paplūdimiai, ir gamta čia tikrai ne prastesni.

Miestelyje nėra specialių gydymo ar SPA centrų. Poilsiautojai, apsistoję vietiniuose viešbutukuose, svečių namuose ar kempinguose, vasarą naudojasi nemokamai teikiama šiltos saulės, tyro, jūros druskų ir pušų aromato prisotinto oro ir jūros bangų terapija. Žiemą Saulkrastų svečiai gali pasilepinti įvairiose pirtyse ir saunose.

Nuo Baltosios kopos iki džiazo

Saulkrastuose būtina aplankyti 4 km nuo miesto centro nutolusią Baltąją kopą, esančią Katrinos liepos ir gamtos dizaino parke.

Baltoji kopa – smėliu užnešta smiltainio uola prie Inčupės žiočių. Smiltainis susidarė prieš 400 milijonų metų. Nuo 18 m aukščio kopos atsiveria nuostabus vaizdas į jūrą. Lankytojų patogumui čia įrengtos apžvalgos aikštelės, o XVIII amžių menančiu pušynu driekiasi 4 km ilgio Saulėlydžio takas.

Sakoma, kad pavadinimą Baltajai kopai davė žvejai. Išplaukę į jūrą jie matydavo boluojantį krantą ir ši aukštai iškilusi kopa jiems buvo orientyras, rodantis kelią namo.

Baltoji kopa yra pamėgta ne tik turistų, bet ir jaunavedžių – čia dažnai vyksta santuokos įregistravimo ceremonijos, nes tikima, kad audroms nepasiduodanti Baltoji kopa yra amžinos meilės simbolis.

Mėgaujantis tyla ir ramybe bei nuostabiu kraštovaizdžiu Saulėlydžio taku galima nukeliauti iki Saulės tilto.

Aktyvaus poilsio mėgėjai Jūros parke šalia Mėlynosios vėliavos paplūdimio gali pasinaudoti paplūdimio tinklinio aikštelėmis, treniruokliais, žaidimų aikštelėmis. Vakarais čia patogiuose gultuose galima mėgautis saulėlydžiais. Saulės aikštė kviečia į vakaro koncertus po atviru dangumi.

Saulkrastai garsūs tradiciniais džiazo festivaliais, kurie vyksta nuo 1997 m. Šiais metais festivalis vyks liepos 15–20 dienomis.

Dviračių muziejuje

Saulskrastuose veikia vienintelis Latvijoje Dviračių muziejus. Jo savininkai Guntis ir Janis Seregins senovinius dviračius kolekcionuoti pradėjo 1977 m.

Muziejuje – įdomiausi įvairių laikotarpių dviračių modeliai, geriausiai iliustruojantys dviračių modelių kaitą ir raidą. Tarp jų – vienas pirmųjų dviračių, pagamintų Latvijoje 1886 metais, taip pat „Coventry“ dviračiai, pagaminti Anglijoje su pirmosiomis pneumatinėmis padangomis, „Safety“ dviračiai, pagaminti pirmojoje A. Leitners dviračių gamykloje, bei daugelis kitų.

Muziejuje sukaupta didžiausia Rytų Europos dviračių gamintojų kolekcija. Taip pat galima apžiūrėti įvairius su dviračiais ir jų gamyba bei dviračių sportu susijusius eksponatus.

Čia veikia ir dviračių remonto dirbtuvės bei dviračių nuomos punktas.

Į svečius pas baroną Miunhauzeną

Daugelio girdėtas juokingų pasakojimų ir istorijų herojus baronas Miunhauzenas – tikrovėje žinomas kaip Karlas Frydrichas fon Miunchhauzenas (1720–1797).

Apie Miunhauzeną jau daugiau nei du šimtmečius rašomos knygos, kuriami meniniai ir animaciniai filmai, statomi spektakliai, jo vardu net pavadinta psichinė liga. Tokio populiarumo Karlas sulaukė ne tik dėl savo neįtikėtinos fantazijos, bet ir reto talento niekada neprarasti gero ūpo ir rasti išeitį net iš pačių sunkiausių situacijų. 

Baronas Karlas Miunhauzenas yra gimęs Vokietijoje, netoli Hanoverio miesto. Devyniolikmetis išvyko į Rusiją ir stojo tarnauti į kavaleriją. Dalyvavo Rusijos karuose su Turkija, o 1750 m. išėjo iš tarnybos. Jis buvo vedęs Rygos teisėjo dukterį, Latvijos vokietę Jakobiną von Dunte ir kurį laiką gyveno netoli Baltijos jūros Duntės dvare, 8 km už dabartinio Saulkrastų miestelio.

Žmona jį vadino melagiu, o bičiuliai, baronai, generolai ir sultonas – teisingiausiu pasaulio žmogumi. Baronas Miunhauzenas labiausiai žinomas už šmaikštų liežuvį. Jį išgarsino knyga „Kelionių vadovas linksmuoliams“, kurią Londone išleido Rudolfas Erichas Raspė. Mums ši knyga žinoma kiek kitu pavadinimu – „Barono Miunhauzeno nuotykiai“.

Dabar atnaujintame Duntės dvare įkurtas Miunhauzeno muziejus.

Pirmajame muziejaus aukšte įrengta Miunhauzeno šlovės salė, o antrajame aukšte prieglobstį rado dabartinių ir buvusių įžymybių vaškinės figūros. Kiekvienas gali nusifotografuoti su maestro Raimondu Paulu arba krepšinio žvaigžde Uljana Semionova, pasišnekučiuoti su pačiu Karliu Ulmaniu ir Dainų Tėvu (Krišjaniu Baronu). Eksponuojama ir bokalų kolekcija, įvairūs medžioklės trofėjai, kreivi veidrodžiai ir kt.

Ekskursijoje po muziejų galima dalyvauti apsirengus išsinuomotais to laikmečio drabužiais, o vesti ją gali… pati barono žmona Jakobina.

Nuo Miunhauzeno muziejaus iki jūros pro dvaro tvenkinius ir mišką vingiuoja medinis takas.  

Informacija reikia pasirūpinti darbo dienomis

Saulkrastuose esantis Turizmo informacijos centras savaitgaliais nedirba, tad informacija apie vietinės reikšmės objektus ir turistinius maršrutus, žemėlapiais ir kita keliautojams reikalinga informacine medžiaga reikia pasirūpinti darbo dienomis.

Gera žinia keliaujantiems kemperiais – mažiausiai dviejose vietose įsikurti galima nemokamai. Norintiems išsinuomoti kambarį ar butą internete siūloma daugybė variantų.

Miestelyje netrūksta parduotuvių, o vienoje jų prekiaujama pilstomu pienu. Labai populiari kepyklėlė „Bemberi“, kur galima ne tik pasmaguriauti šviežiais pyragais, bandelėmis, bet ir nebrangiai bei skaniai papietauti.

Penktadieniais – sekmadieniais po pietų Rygos gatvėje veikia „Kietojo riešuto“ turgus.

Dvasinės ramybės galima pasisemti miestelyje veikiančioje evangelikų liuteronų bažnytėlėje.

Įspūdingos skulptūros iš smėlio

Birželio 8 d. Jelgavoje, Pašto saloje, vyko jau tryliktas smėlio skulptūrų festivalis. Dvi dienas trukusi šventė jau baigėsi, tačiau skulptūros stovės dar ilgokai. Iš specialia technika suplūkto smėlio sukurtos ir vandens bei klijų mišiniu apipurkštos skulptūros yra atsparios. Tikrai verta važiuojant Rygos link ar grįžtant atgal padaryti lankstą ir pasigrožėti įspūdingomis skulptūromis, kad ir be šventinės programos.

Skulptūras visą savaitę kūrė 15 skulptorių iš Latvijos, Lietuvos, Ukrainos, Suomijos, JAV, Mongolijos, Kazachstano ir Rusijos. Šiųmetinė festivalio tema – „Antikinis pasaulis“.

Pagrindiniu prizu buvo apdovanota rusė Irina Alimurzajeva („Kelionė sanovėje“).

Festivalyje dalyvavo ir du lietuviai. Vidas Simanavičius sukūrė „Vilendorfo Venerą“. Viliui Matučiui kartu su trimis Latvijos menininkais buvo patikėta kurti pagrindinę festivalio skulptūrą.