Redaktoriaus savaitė. Ar Meilės diena – tai irgi ta diena, kai savo jausmus išreiškiame greitai suvalgydami į pinigus išmainytus blynus, o parbėgę namo vėl sėdėdami gurgiančiu pilvu?
Skaičiuodami likusias dienas iki pavasario labai dažnai džiaugdavomės pačia šauniausia, speigo bei lašinių kvapu viliojančia švente – Užgavėnėmis.
Turbūt dar ne vienas pamena ne tiek blynų, bet nuo keptuvės paviršiaus sklindantį lašinių kvapą. Seilės rinkdavosi vos pamačius keptuvės paviršiumi slidinėjant mažytį mėsos ir taukų gumulėlį, kurį, net ir suodiną, norėdavosi tuoj už žando paslėpt…
Ilgainiui lašinius pakeitė aliejus, o bulvių tarkę bei rupius miltus – įvairiausių klasių ir kategorijų miltiniai mišiniai. Pasikeitė ir šventės prasmė. Gavėnios, susilaikymo nuo linksmybių ir persivalgymo, išvakares bei pavasario kvieslių šventę pakeitė eilinis blynų pardavimas ir prisivalgymas bei tradicinio skudurais apkamšyto „balvonėlio“ sudeginimas ir skubus bėgimas namo. Juk žiema! Iš atokiausių sodybų per speigą lietuvius sutraukdavusi bendrystės šventė tapo eiline pramoga.
Naujaisiais laikais, kai vis daugiau žmonių gyvena iš dažytų blokų suręstuose namukuose vos vieno metro (o jei apačioje gyvenantis kaimynas – krepšininkas, tai ir pusmetrio) atstumu vienas nuo kito, ir švenčių prisireikė daugiau. Kuomet kasdien girdime, kokius garsus kaimynas leidžia, tai ir noro būti namuose – ne per daugiausiai. Taigi pradėjome švęsti dar vieną vasario speigus pagyvinančią šventę – Valentino, įsimylėjėlių dieną.
Sovietinio „raugo“ metais turėjome net tris „Valentino“ dienas: Kovo 8-ąją, Tarybinės kariuomenės dieną bei Mamos dieną. Tiesa, būdavo ir dar viena – Tėvo diena, tačiau egzistuojant degtinės kultui damos stengdavosi šią dieną nutylėti. Taupesnieji, suprantama, švęsdavo tik vieną – Kovo 8-ąją. Bet ir šiandien, tai – tulpių nešimo ir vežimo iš parduotuvių diena. Panašiai kaip šienapjūtė. Labiausiai nesiseka, kai ši diena būna ne prieš politinius rinkimus. Tuomet, deja, tulpės iš tikrųjų pražysta tik tų vyrų rankose, kurie žino bent jau vardą moters, kuriai jas dovanos. Sovietų Sąjungos laikais Motinos ir Tėvo dienos išvis buvo laikomos nacistinėmis šventėmis, kurių švęsti būdavo nerekomenduojama, todėl mamos būdavo tradiciškai sveikinamos per Kovo 8-osios šventę. Taigi, Kovo 8-oji buvo pati nuostabiausia „sovietinio Valentino“ diena. Moterų rankose kvepėdavo gėlės, o vyrai… Vyrai irgi kvepėdavo…
Atėjus madai švęsti vakarietiškąją Valentino dieną, situacija iš esmės pasikeitė. Daugiausiai – dėl nusiskundimų, jog dabar gėles teks pirkti ne tik kovo 8-ąją, bet ir vasario 14-ąją. Griuvus Sovietų Sąjungai, tradiciškai pradėta švęsti ir Motinos diena. Taigi, gėlių tenka dovanoti tris kartus per metus. O kur dar vestuvių metinės?
Žinoma, su vyrais problema mažesnė – Sovietinio kario dienos jau niekas nešvenčia, vadinasi, daugumos Lietuvos vyrų sveikint nereikia, Lietuvos kariuomenės diena – dar jauna ir nelabai dar yra ką sveikinti su ja. Lieka tik Tėvo diena. Na, bet sveikinimų jos proga nusipelno tikri, normalūs tėčiai. Ar tokių yra – gana nemažas klaustukas. Na, bent jau taip mano visuomenė. Labiau ta jos dalis, kuri nėra „tėčiai“…
Taip dalinant, kada ką reikia švęsti ir kas to vertas, dažnai neatsižvelgiama į švenčių prasmę. O dar rečiau atsižvelgiama į pačius žmones ir save.
Argi ne absurdas, jog savo meilę mes turime parodyti konkrečią dieną, konkrečiu laiku? Argi ne absurdas, jog savo pagarbą reiškiame konkrečią dieną, konkrečiu laiku?
Ir iš tiesų, ne absurdas, o labai puiki proga suvaidinti kuo puikiausioje metų premjeroje! Puiki proga vieną dieną per metus tapti spektaklio primadona arba „primadonu“. Tokios dienos yra puiki proga išbandyti mūsų aktorinius sugebėjimus. Kodėl? Nes tai diena, kai visi privalome savo oficialioms arba neoficialioms simpatijoms dovanoti gėlių ir dovanas! Vadinasi, tai puiki proga pasirodyti prieš kaimynę, kad iš savo vyro kartą per metus gauni puokštę gėlių ir kokį nors papuošalą. Ir tai puiki proga vyrui parodyti žmonai savo meilę, nepaisant to, kad tik prieš akimirką tokią pačią puokštę ir šiek tiek gražesnį papuošalą jis padovanojo dar vienai damai…
O taip. Tokios dienos yra puiki proga „mėtyti pėdsakus“, nes visi žino, kad per Kovo 8-ąją arba Valentino dieną apdovanojami visos ir … visi. Nieko keisto, jei antroji pusė parsineš gėlių ir dovanų iš darbo – juk visi sveikina vieni kitus! Ir visiškai nesvarbu, jog kartais ta sveikinimo intencija būna šiek tiek kitokia…
Kodėl taip yra? Kodėl šiais laikais ir Kovo 8-oji, ir Valentino diena tampa ne meilės, pagarbos, o strateginėmis šventėmis?
Atsakymas slypi gana įdomiame matavimo vienete – laike. Tai laikas, kurį skiriame mylimam žmogui. Gana paprasta ir banalu, kad vieni vyrai savo simpatijas apdovanoja gėlėmis ne tik per šias šventes, tačiau ir bet kuriuo neprognozuojamu laiku. Ne kartą, ne du per visus metus, bet nuolat. Kodėl? Nes Meilė nėra objektas. Nėra daiktas. Nėra data. Meilė yra jausmas. Ir kas svarbiausia – tas jausmas glūdi širdyje, o ne galvoje.
Mūsų galva yra stebuklas. Į smegenis nervų takais ateina milijardai skirtingų žinučių. Iš smegenų jos siunčiamos ir į milijardus kūno vietų. Mūsų galvoje kaupiasi ir mintys, ir pojūčiai. Kaupiasi ir regos informacija.
Mes regime žmogų, kuris mums labai simpatiškas. Mes girdime jo gerus žodžius. Mūsų smegenys į mūsų lūpas pasiunčia šypsenos signalą ir keletą gražių žodžių. Taip atsiranda dialogas, kuris, remiantis pojūčiais, neretai tampa ir fiziniu kontaktu – prisilietimu rankomis ar lūpomis. Ar tai yra Meilė? Ar gali būti meilė tai, ką liepia daryti galva, kuri mums padiktuoja atsakymą į mūsų jaučiamas aplinkybes? Ne, tai yra automatizuotas procesas.
Pajutę karštį, mes atitraukiame ranką, pajutę malonią šilumą, bandome ją paliesti. Pajutę troškulį – atsigeriame.
Pajutę nuovargį kojose – atsisėdame. Tačiau ar tai reiškia, kad dabar visada norėsime sėdėti? Ar tai reiškia, kad mūsų širdis dabar trokš per amžius tik sėdėti? Ne. Tai laikina.
Mūsų sąmonė nuo pirmų gyvenimo dienų mokosi reaguoti į aplinką ir priimti atitinkamus sprendimus. Vadinasi, tai ką jaučiame, mūsų sąmonėje yra išanalizuojama, įvertinama ir reaguojant į mūsų pojūčius siunčiamas atitinkamas signalas. Tai yra automatinė motorika. Mes darome tai, kas mūsų sąmonėje yra sukonstruota. Jeigu mums nusišypso – smegenyse įjungiamas signalas nusišypsoti atgal. Bet jeigu nusišypso atgrasus asmuo, į konstrukcinį vertinimą įvedamas loginis kintamasis „NE“ ir mes nesišypsome. Mums pasiūloma dovana – sąmonė siunčia signalą ją priimti. Negana to, mums pasiunčiama ir loginė etiška informacija „reikia atsilyginti“.
Ir štai tada prasideda automatizuotos motorinės linksmybės!
„Tu padarei man gerą darbą, aš tau atsilyginu tuo pačiu“ ir „Aš tau padariau gerą darbą, vadinasi, tu man atsilyginsi tuo pačiu“. O jeigu loginėje sekoje nėra galimybės „atsilyginti tuo pačiu“, vadinasi, viskas priskiriama loginei ekonominei sąvokai „barteris“, t. y. „mainai“. Mainai ekvivalenčiu arba nelabai ekvivalenčiu atlygiu.
Ir visa tai įstatykime į Kovo 8-osios arba Valentino dienos prasmę. Ko gero, ne vienas pasakys, kad gaunasi gana nejauki, tačiau labai elementari formulė.
Ir štai tuomet kyla klausimas, ką nori tuo pasakyti žmogus, jeigu pas kitą žmogų ateina tik sąmonėje konstrukciškai sudėliojęs tokią loginę seką? Tą patį, kaip visada – regos pojūtį pakeisti kitais pojūčiais, nes loginis sprendinys „aš tau duodu puokštę gėlių ir tu už tai duosi man tokią pačią puokštę“ yra nelogiškas.
Taigi, gražios šventės tampa loginiais mainų sprendiniais.
Iš tikrųjų keista matyti, kai žmogus visus metus su kitu žmogumi elgiasi kaip su daiktu (ir dar klausimas, ar labai reikalingu), o per šventes neša didžiausias dovanas. Tada ir kyla klausimas, ką jis sakydamas „myliu“ iš tikrųjų turi galvoje: žodžius „atsiprašau, tu iš tikrųjų man reiški daugiau“ ar „še, pasprink“.
Iš tikrųjų, kai jausmų išraiškos dienos tampa privalomos, mes gatvėse daugiau pastebime meilės apraiškų, tačiau… ar jos tikros? Ar mes tikrai vadovaujamės savo širdimi? Ar mes tikrai nežaidžiame absurdiško žaidimo „privalau šiandien kažkaip pasveikinti, nes kitą dieną jis (ji) pyks“?
Apskritai, ar mes turime širdį? Širdį, kuri matydama mums artimą ir mielą žmogų, žiūri į to žmogaus akis, o ne į kalendorių. Ar turime širdį, kuri per bet kurią jausmų parodymo dieną atnešus gėlių pasako: „kaip man buvo sunku be tavęs! Atleisk, kad vakar, užvakar gėlė buvo gražesnė už šiandieninę.“ Ar turime širdį, kuri iš tikrųjų sako „džiaugsme ir varge“ ir neprideda žodžio „nebent…“
Ar šiandien daug yra žmonių, galinčių pasakyti, kad sau artimą žmogų myli visa širdimi? Ne akimis, ne ausimis, ne palietimu ir ne viską apskaičiuojančiu protu, o širdimi? Ar daug tokių, kurie gali pasakyti „mano vienintele“ ir savo galvoje dar nesaugoti kitos „vienintelės“, kuri buvo kadaise… Ar tikrai visos moterys gali pasakyti, kad jų akyse ir širdyje tas idealas, apie kurį svajojo nuo penkerių metų?
Žmonių, mylinčių širdimi, yra daug. Tačiau „dauguma“ pasidaro labai realiatyvi, kai stebi žmonių bendrystę ir bendruomeniškumą. Ar žmogus, kuris nuolat vertina, su kuo nori bendrauti, nesivadovauja automatizuota logine motorika, kuri dažnai būna paremta klaidingais informacijos rinkiniais – nuogirdomis, melagystėmis, vienkartiniais patyrimais?
Ar vis dar mokame mylėti? Ne su simpatija, o su pagarba. Ne su troškimu, o su pakanta. Ne tada, kai reikia tai parodyti, o tada, kai širdis to nori… Vasarį, kovą, rugsėjį, dieną, naktį, per pietus, žiūrint televizorių…
Ar tikrai mūsų meilė yra iš širdies besiliejantys jausmai, o ne materialus loginis situacijos įvertinimas? Kodėl nuo senovės visuose raštuose bei dvasininkų pamokymuose girdėdavome žodžius „duok ir tau bus atlyginta“? Gal todėl, jog tik iš tikrųjų karštai mylėdami galime sulaukti tokios pat karštos meilės ir sau… Ne logiškai dėliojant, kas patinka ar nepatinka, ir ne laukiant mainų už tai, kas yra bevertis, trumpalaikis niekas, o tiesiog duodant. Duodant patį svarbiausią – pagarbą, pagalbą ir kantrią bendrystę. Kantrią, nes nė vienas nesame idealūs ir tik suprasdami kitą žmogų galėsime tikėtis to paties iš jo.
Ar Meilės diena – tai irgi ta diena, kai savo jausmus išreiškiame greitai suvalgydami į pinigus išmainytus blynus, o parbėgę namo vėl sėdėdami gurgiančiu pilvu? Ar tai yra ta gavėnia, kurią kantriai ir saikingai praleidę galime tikėtis pačios gražiausios pavasario šventės – įvairiomis skaisčiomis spalvomis nušvintančių Velykų!
