Žmonių netenkina tokia sveikatos apsaugos sistema
Lankantis įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose (ligoninėse, poliklinikose, klinikose) tenka išgirsti įvairiausių žmonių nusiskundimų ir nepasitenkinimo dabartine padėtimi. Suprantama, kad, išgirdę apie valdžios ketinimus naikinti kai kurias rajonuose veikiančias ligonines, labiausiai sunerimo vyresnio amžiaus žmonės. Apie brangstančius vaistus jau nėra ką kalbėti. Sveikatos apsaugos ministras kasdien vis po „gerą naujieną“ pateikia, o permainų ten, kur verkiant reikia, – nemato.
Kai „greitoji – ne taksi“
Labai taikliai apie tai pasakė Kauno klinikose sutikta viena jonaviškė: „Jaunimas jau evakavosi į užsienio šalis, kur yra bent kiek vertinami, nors ten ir sunkiai dirba. Dabar liko seniai, kurie patys nepajėgia už save pakovoti, ne tik patys pas daktarus nueiti. Prieš keletą metų dar buvo sakoma, kad mūsų šalyje liko tik patriotai ir pensininkai. Dabar jau liko tik pensininkai, kuriuos sėkmingai pavyksta evakuoti tik į kapines…“.
Pasiklausius žmonių, atrodo, kad Lietuvoje sveikatos priežiūros sistema visiškai netobulėja, o atvirkščiai – žlugdoma. Nei ministras, nei kiti tautos išrinktieji visai nesirūpina dar likusių Lietuvoje žmonių gerove ir sveikata, jos išsaugojimu ir profilaktika, kad žmogus kuo ilgiau galėtų gyventi kokybišką gyvenimą. Pasak vieno vyriškio, įsijungusio į pokalbį, labiausiai kenčia kaimo gyventojai, kuriems sunkiau pasiekiamos gydymo įstaigos. Pasakojo žmogus savo istoriją, kai dėl įtariamo insulto buvo išvežtas į Kauno klinikas, o po apžiūros, po kelių valandų, praleistų Priėmimo skyriuje, buvo išvežtas į III klinikinę ligoninę. Ten dar praleidęs dar 3–4 valandas, paryčiais buvo paleistas namo. Kur dėtis, kai nei autobusai, nei troleibusai nevažiuoja, o ir pats nelabai orientuojasi naktį mieste? Taigi, sėdėjo prie ligoninės esančioje stotelėje, kol pradėjo kursuoti autobusai. Šiaip taip pasiekė namus. O jeigu kas nors būtų atsitikę ir, anot jo, būtų pas Dievulį iškeliavęs iš tos stotelės? Bet kam tai rūpi, juk greitoji – ne taksi, džiaukis, kad išvežė…
Neįgaliojo vežimėliui gauti reikia asmens dokumento
Neseniai teko lankytis Alytaus S. Kudirkos poliklinikoje, kurios tvarka nustebino. Su mažai vaikščiojančiu ligoniu prie durų neprivažiuosi – reikia leidimo. O kaip jį gauti? Jei netinkamu laiku atvažiavai, tai stovėk prie užtvaro ir maigyk mygtuką – nieko nesulauksi, jokios informacijos. Neįgaliam ligoniui į konsultacijų kabinetą nuvežti reikia vežimėlio. Tam, kad jį gautum, reikia užpildyti prašymą, kuriame reikia nurodyti asmens kodą ir tapatybės kortelės ar paso išdavimo numerį. Tik banko sąskaitos numerio nereikėjo… Vežimėlį grąžinus, lapelio su asmens duomenimis neatidavė. Beje, Prienų poliklinikoje tokių dalykų nebūna, asmens duomenų nereikia pateikti. Argi negana būtų parodyti siuntimą ar pensininko, neįgaliojo pažymėjimą?
Šypsenos ne visada užtenka
Jau kuris laikas kalbama ir diskutuojama apie mažus gydytojų atlyginimus. Žinoma, gaila, kad taip yra mūsų šalyje. Bet mažus atlyginimus gauna ne tik gydytojai ir mokytojai. Labai norėtų didesnius gauti ir kiti aukštąjį išsilavinimą turintys darbuotojai. Ne visi turi galimybę įsitaisyti į gerai mokamas vietas, juk reikia kažkam ir kitus darbus dirbti.
Ne visi turi galimybę ir prisidurti iš šalies, gauti arbatpinigių. Na, o gydytojai, ypač turintys didesnę darbo ir gyvenimo patirtį, moka ir papildomo euriuko paprašyti, įvardindami, kad gydytojas, kelis kartus konsultuodamas, nusipelno dovanėlės… Ne visiems svarbu, kad tu gal paskutinius savo pinigus atiduosi.
Štai ką pasakojo viena dažnai poliklinikose bei ligoninėse besilankanti moteris. „Nueinu pas gydytoją, žiūriu– ant durų užrašas, kad gydytojui geriausia dovana – šypsena. Taigi, jau eidama į kabinetą nutaisau plačiausią šypseną. Po apžiūros padėkoju ir sakau, kad labai gražu, kai gydytojui ligonis gali nuoširdžiai padėkoti ir nusišypsoti. Bet geriau jau būčiau to nesakius. Pažiūrėjo kaip į kokią kvaišą, kaip į menkystą, prismeigdamas žvilgsniu prie grindų“, – sakė moteris, primindama ir kitiems, kad einant pas tą gydytoją vietoj šypsenos geriau 10 eurų duoti. Tada jau ir gydytojas šypsosis…
Renkasi jaunus gydytojus, tik jų mažai
Graudu, kai žinai, kaip gyvena žmogus, duodantis tuos varganus euriukus gydytojui, kuris turi daug daugiau negu ligonis. Štai viena moteris pasakojo, kad ruošiantis eiti pas gydytoją specialistą, kaimynė patarė neiti tuščiomis, o duoti 10–20 eurų, nes kitaip, sako, nė recepto neparašys.Na, ką gi, pirmą kartą davė 20 eurų, o nuėjus kitą kartą (buvo pasiųsta dar vienai konsultacijai) pabandė nieko neduoti. Tad nieko ir negavo…
Dar viena pašnekovė pasakojo, kad jau antras mėnuo negauna iš gydytojos tyrimų atsakymo, vis žada ir žada paskambinus telefonu, sako, reikės važiuoti ne tuščiomis, jeigu nori kažką sužinoti…
Iš pokalbių su žmonėmis aiškėja vienas dalykas – žmonės dažniau renkasi jaunus gydytojus, kurie yra atidesni, daugiau dėmesio skiria ligoniui, su juo pasikalba ir pinigėlių neima. Teko ne vieną girdėti sakant, kad reikia prisirašyti pas jaunus daktariukus. Tik gaila, kad jų nedaug, dauguma išsilavinusių jaunų medikų „evakavosi“ svetur. O senieji, kurių dauguma jau yra pensinio amžiaus, ne visada supranta, kad paprastam, ligotam žmogiukui reikia atjautos ir dėmesio, kad nereikėtų laukti atlygio pinigine išraiška.
Tiesa, negalima sakyti, kad visi vyresnio amžiaus gydytojai tik ima kyšius, žadėdami patikimesnę narkozę operacijos metu ar žaizdas susiūti plonesne adata ar geresniu siūlu. Yra gerų ir sąžiningų medikų, kurie dirba pagal pašaukimą ir sąžinę.
Ar nevertėtų pas garbaus amžiaus žmones vykti gydytojui ar kompetentingam slaugytojui
Jeigu ligonį atsiveži į polikliniką pats, o ne greitoji atgabena, tai tikrai nelabai malonu stumdytis su vežimėliu (jeigu pavyksta gauti) siaurais gydymo įstaigos koridoriais. Sunku ir tą garbaus amžiaus ligonį tampyti, jis pavargsta ir pyksta, kai reikia pasiruošti kelionei. Dažnam, prižiūrinčiam sergantį ar sunkiai vaikštantį artimą žmogų, kyla mintis: kodėl negali gydytojas ar slaugytojas pats atvažiuoti į namus? Juk kai ateina rinkimų į Seimą metas, tai garbaus amžiaus žmonėms sudaromos sąlygos balsuoti namuose.
„Teko vežti konsultacijai pas gydytoją 89 metų mamą. Būčiau išsikvietus gydytoją į namus, tačiau prieš tai iškviesta specialistė įspėjo, kad daugiau taip nedarytume. Jos manymu, senutė vaikšto ir gali būti atvežta į rajoninę ligoninę. O tas jos vaikščiojimas – pasiremiant vaikštyne ar lazdele, prisilaikant už sienos iki tualeto ir prie stalo. Tad kai reikėjo vežti pas specialistą, teko prašytis iš darbo ne tik man, bet ir dukrai, kad padėtų. Taigi, vienas gydytojas būtų atvažiavęs pusvalandžiui, o mums teko dviem sugaišti daugiau kaip pusę dienos“, – pasakojo moteris.
Neseniai teko matyti, kai prie poliklinikos neįgaliojo vežimėlyje nualpo garbaus amžiaus moteris. Seną žmogų nuvargino ir pati kelionė pas gydytoją, ir apžiūra bei procedūros, ir karštas oras. Vargo su ja ir dukra, stumianti tą vežimėlį. Argi tai žmogiška, kad tokio amžiaus ligonį reikia pačiam atsivežti pas gydytoją?
Dar liūdniau, kai gydytojas net nekalba su tuo į kabinetą atvestu seneliu, visko klausia artimuosius. Gal būtų geresnė praktika, kad neurologas ar psichiatras apsilankytų namuose, pamatytų, kaip elgiasi, kaip gyvena ir kaip orientuojasi aplinkoje tas žmogelis? Ir tada išklausytų artimuosius.
Kodėl ligoninėse stovi tuščios lovos?
Norint pertvarkyti sveikatos priežiūros sistemą, mažinti ligoninių skaičių regionuose teigiama, kad dauguma lovų stovi tuščios. Taip, tikrai būna tuščių lovų, kadangi ne visada guldomi gydymui ligoniai. Ne vienas skundžiasi, kad vos paeinantis po operacijos pacientas tuoj išrašomas namo, nors dar tikrai būna reikalinga speciali priežiūra. Juk dabar kiekvienoje seniūnijoje ar gyvenvietėje nėra ambulatorijos ar felčerinio punkto, kurio medikas lankytų ir prižiūrėtų ligonį.
Niekas nepasakys, kad būtų blogai, jeigu atokiame savivaldybės kaime gyvenantis senelis būtų paguldytas į ligoninę, kur jam būtų atliekamos fizioterapijos procedūros, pastatomos lašinės, bent kartą per metus atliekama rimta apžiūra ir stebėjimas. Argi nebūtų žmogui geriau, kai pasikonsultavęs pas gydytojus didžiosiose klinikose jis būtų gydomas pagal jų rekomendacijas savo regiono ligoninėje. Tada mažiau būtų gulinčių Klinikų koridoriuose ir laukiančių nežinia ko. O rajoninių ligoninių specialistams, slaugytojams ir pagalbiniam personalui nereikėtų baimintis dėl savo darbo vietų.
Daug galima išgirsti negerovių poliklinikose ir ligoninėse. Sveikatos sistema nėra tobula, ji netenkina nei gydytojų, nei jų pacientų. Daugelis kalbintų ir kalbėjusių žmonių mano, kad sveikatos apsaugos ministras, prieš rengdamas nepamatuotus pokyčius, tegul ateina ir nors po vieną dieną pabūna poliklinikose ar ligoninėse, tegul pamato realią situaciją, pasikalba su ligoniais. Žinoma, jis pats to nepadarys, tačiau yra jo aplinkoje žmonių, kurie jam pataria, atstovauja ir renka duomenis. Juk ne Dievas iš dangaus nuleidžia tuos įvairius įstatymus ir jų pakeitimus.
Nei pavardžių, nei vardų kalbintų žmonių nerašome, nes jie ir toliau eis į tas pačias gydymo įstaigas. Didelio pasirinkimo nėra, ypač tada, kai esi atsiųstas pas specialistą konsultuotis. Bet faktai nedžiugina. Gal reikia poliklinikas ir ligonines ne naikinti, o tiesiog labiau pritaikyti žmonėms?
