Redaktoriaus savaitė. Deja, prieš „šešias lentas“ visi esame lygūs – prezidentai, santechnikai, karaliai, šlavėjai, kontrolierės, pardavėjos.
On the left, an optical image from the Digitized Sky Survey shows Cygnus X-1, outlined in a red box. Cygnus X-1 is located near large active regions of star formation in the Milky Way, as seen in this image that spans some 700 light years across. An artist's illustration on the right depicts what astronomers think is happening within the Cygnus X-1 system. Cygnus X-1 is a so-called stellar-mass black hole, a class of black holes that comes from the collapse of a massive star. New studies with data from Chandra and several other telescopes have determined the black hole's spin, mass, and distance with unprecedented accuracy.
Pats nuostabiausias vaizdas yra matyti už lango ryškiai šviečiančią saulę. Matyti dangaus žydrynę ir po ją nardančius mūsų sparnuotuosius draugus. Taip ir norisi sėsti prie stalo, pasiimti balto popieriaus lapą, iš stalčiaus išsiimti plunksną ir rašyti… Deja, pasaulis pasikeitė. Dabar ant daugelio stalų vietoj popieriaus ir plunksnos stovi kompiuteris. O taip norėtųsi pajausti ir pamatyti tai, kas buvo vakar.
Taip, būdavo keista žiūrėti į telkšančias balas ir žinoti, kad kiekvienas į žemę susigėręs vandens lašas duos gyvybę naujam daigui. Kiekvieną pavasarį nutinka pats keisčiausias dalykas. Stebi, kaip į žemę geriasi vanduo ir lauki, kada gi jis pasieks sėklą ir iš jos išsikals pirmasis šių metų daigas? Lauki, kol tas žalias smulkus tarsi adata daigelis pakels patį pirmąjį žemės grumstelį ir išlįs į paviršių. Grakščiai išsilenks ir džiaugsis saulės galybe… Bet nesulauki. Viskas tiesiog išsprogsta ir sužaliuoja akyse. Nespėji pamatyti to mažo daigelio, o aplink tave – jau visos džiunglės.
Kaip ir mūsų mažiausieji – nespėji pamatyti, kaip jis pradėjo vaikščioti, o rankose jau laikai nuo mūsų ašarų sudrėkusį jų brandos atestatas.
Pasaulis pasikeitė iš dalies. Pasikeitė daiktai, kurie mus supa, bet nepasikeitė laikas. Negailestingas laikas, kuris lekia nelaukdamas, kada mums bus noras sustoti ir apsižvalgyti. Sustoti ir matyti. Ne žiūrėti, o matyti! Ne klausyti, o girdėti! Ne galvoti, o mąstyti!
Galvoti ne apie praeities skaudulius, o mąstyti apie ateities dovanas. Apie kiekvieną rytą, pasitinkantį su saule ir šiltu apkabinimu. Šiltu apkabinimu visko, kas mus supa. Pats nuostabiausias rytas, kai tave, pakirdusį iš miego, apkabina pasaulis. Šiltas, savas ir toks pažįstamas, toks malonus ir toks gaivus.
Pasaulis, kuriame esi tu. Kuriame egzistuoji ir kurį paliksi po savęs.
Deja, prieš „šešias lentas“ visi esame lygūs – prezidentai, santechnikai, karaliai, šlavėjai, kontrolierės, pardavėjos. Visi. Visi iki vieno atėjus laikui turėsime iškeliauti. Turėsime palikti pasaulį, kuriame ilgai gyvenome, iš kurio stengėmės paimti viską, ką jis teikia, ir kuriam davėme tai, kas mums atrodė, kad jam yra reikalinga. Puikiai žinome, jog savo žmogiškąjį gyvenimą nugyvename šiame pasaulyje. Tame pasaulyje, kuris trunka iki tų šaltų „šešių lentų“. Kaip jį nugyvename, priklauso ne tik nuo karalių, bet ir nuo mūsų pačių. Kiekvienas turime gabumų, kuriais esame pranašesni už kitus. Su viena sąlyga – jeigu norime tuos gabumus atiduoti. Atiduoti pasauliui, kuris mus apkabina.
Genijais tampame ne dėl to, kad savo išmintį naudojame gyvenimo malonumams gauti, o dėl to, kad savo išmintį atiduodame pasauliui. Pasauliui, kuris bus iki mūsų gyvenimo pabaigos, ir pasauliui, kuris išliks amžinai.
Styvenas Hawkingas tai įrodė. Atskleidęs visatos paslaptis, jis padovanojo jas mums, kad galėtume toliau auginti savo išmintį. Tai ne tik mokslas, bet ir geriausias išlikimo žmogumi pavyzdys. Daugiau kaip 50 metų gyvenimas neįgaliojo vežimėlyje ir kiekvienas sveikatos pablogėjimas mokslininką tik dar labiau skatino tyrinėti toliau ir jis įrodė, kad kiekvieno mūsų kelias per šį pasaulį priklauso tik nuo mūsų pačių noro eiti.
Skundžiamės, jog mums per toli eiti į parduotuvę, jog pavargome tvarkytis, nenorime gamintis valgį? Įžymusis mokslininkas, atradęs visatos paslaptis, parašęs net keletą knygų ir daugelį metų dėstęs Kembridžo universitete paskutiniu metu galėjo tik viena – kompiuteryje rašyti tekstą savo akių judesiais. Ne tik rašyti tekstą, bet to paties kompiuterio pagalba iki pat paskutinės akimirkos dėstyti studentams universiteto auditorijoje.
Ar šis žmogus buvo kitoks nei mes? Ne. Ar šis žmogus buvo galingesnis už mus? Ne. Jis tiesiog norėjo gyventi ir atrasti kuo daugiau tik tam, kad viską atiduotų.
Viskas priklauso nuo to, kaip žiūrėsime į pasaulį aplink mus. Jeigu jo šalinsimės, mūsų jame tiesiog nebebus.
