Labirintai

Labai puikiai žinome, kas tai yra įstatymas, labai puikiai žinome, kaip lengva jo nesilaikyti. Nes žinome, kad atsakomybė už jų nesilaikymą yra aiškiai apibrėžta ir, jeigu tik kas nors sužinos…

Senais sovietiniais laikais buvo aišku – nemylėsi „Tėvynės“, pamilsi tolimus Sibiro kraštus. Iš to net buvo juokiamasi įžymiųjų „Šuriko nuotykių“ tęsinyje „Kaukazo belaisvė“. Kelionė į Sibirą nebuvo vienintelė alternatyva pilietiniam dorumui ir savimonei. Kalėjimai ir darbo stovyklos, dėl kurių dabartiniai Lietuvos kaliniai parašytų penkių tomų nusiskundimų enciklopediją, toli gražu nereiškė, kad įstatymas – tai interpretacijų, išvedžiojimų ar galimų pasirinkimų kratinys. Meilė „Tėvynei“ turėjo būti išreikšta visomis formomis, kokias tik galime įsivaizduoti. Tiesa, jau net pačios Sovietų Sąjungos širdyje gyvenančių didžiausios tautos atstovų leksikone tikrai tokiai spalvingai meilei išreikšti atsirado atskiras žodynas, kurį tėvai savo vaikams iš galvų ir lūpų bandė ir vis dar bando išvyti su lietuviška beržine koše.

Pabėgę iš „didžiosios Tėvynės Sąjungos“ lengviau atsipūtėme. Iškovojome laisvę, kuri išlaisvino ir kalbą, ir veiksmus, ir mintis. Išlaisvino ir įstatyminę prievolę. Įstatymuose, vietoj žodžio „negalima“, atsirado dešimtys papildomų pastraipų, pilnų įvairiausių lietuvių kalbos bei literatūros, poezijos, prozos stilistikos dalelyčių: „nebent, jeigu… be to… ir dar… galbūt… tokiu atveju… galima.“

Teisinė santvarka pasidarė panaši į būrimo saloną. Jei gerai pabursi – iš skrybėlės iššoks triušis, jei prastai – pats įšoksi. Juk elementaru – kur gyvena triušiai, ten ir morkų pilna. O jei esi varguolis, ir dar kvailys, – tikėkis, kad skaniomis morkomis šeriamoje grotuotoje triušių fermoje toks badas, kaip apsemtuose Lietuvos laukuose – negrės.

Va taip ir buriam. Jei esi protingas arba bent jau galintis nusisamdyti protingą, tai gali tikėtis, kad bent jau kažkiek laiko skrybėlėje gyventi neteks, tačiau jei daugiau burtažodžių žinanti burtininko lazdelė kitose rankose – tikėkis ne savų, o svetimų, tačiau nemokamų, morkų.

O kurio burtininko lazdelė daugiausiai burtažodžių žino? Žinoma, to, kuris dažniausiai buria. Dar daugiau jų žino tas, kuris juos kuria. Va prieš tokį burtininką atsistojus, liaudiškai sakant, „laikyk kardaną“.

Logiška ir elementaru, kad įstatymų kūrėjai apie viską pagalvoja, kaip ir vienas didžiausių Lietuvos prekybos centrų. Na, tik kartais iš to skubėjimo tokių nesąmonių prirašo, kad patys nesusigaudo, kaip išsikapanoti. Pats nuostabiausias momentas būna tada, kai, patys pažeidę įstatymą, pradeda save ginti remdamiesi kitu įstatymu, nesuprantamai jį patys nustatę kaip viršesnį už pažeistąjį. Pradeda ir interpretuoti, kažkodėl manydami, kad būtent valdžios įstaigos teisės aktų išaiškinimas yra teisingesnis už konkretų žodį „negalima“.

Situacijos, kai už niekam žalos nepadariusį nusikaltimą teisiamas eilinis Lietuvos pilietis gauna „žvyro į akis“, o atradęs nusikaltimą valdžios įstaigoje gauna dar daugiau „žvyro į akis“, tampa ne dažnos, o taisykle.

Taisykle tampa ir teisės aktų nuostatų prižiūrėtojų naudojimasis jais savo tikslams pasiekti. Dar nuo „Tėvynės Sąjungos“ laikų žinome, kaip teisėsauga dirbo tik valdžiai – komunistų partijai. Pastarieji, kurių vis dar apstu Lietuvoje, dar puoselėja viltis, kad jie vis dar turi valdžią, o senoji „geroji“ santvarka kada nors sugrįš. Deja, dažniausiai jiems tenka nusivilti. Komunistu būti nepopuliaru, tačiau populiaru būti partijos nariu. Ypač populistinės partijos.

Tokiu atveju gali tikėtis ne tik valdžios lovio su troškinta kiauliena šalia morkų, bet ir galimybės valdyti! Afrikos šalyse pats patogiausias ir lengviausias valdymas – būti teisėtvarkos struktūroje arba ją valdyti. Visa to žodžio prasme, karštuosiuose pasaulio taškuose gana įprasta, kad arba vadovas gerai sutaria su kariuomene, arba kariuomenė tiesiog perima valdžią.

Lietuvoje sudėtingiau. Pas mus bananai neauga, vyksta rimtesni ekonominiai procesai, be to, ir Lietuvos geografinė padėtis, …žadanti daug visko, todėl kariuomenės nepavaldysi, tačiau ir be jos galima daryti įtaką politiniams oponentams. Į tą sūkurį įsisuka, žinoma, ir aukščiausi Lietuvos valdžios organai.

Neseniai supažindinome skaitytojus su linksmaisiais Žemės ūkio ministerijos Vidaus audito tarnybos nuotykiais Prienų rajono savivaldybėje ir norą pagaliau iškasti lobį iš po Žemės ūkio skyriaus vedėjo kėdės. Tik tas lobis kažkaip giliai užkastas, turbūt ne po ta kėde kasamas.

O artėjant rinkimams darosi panašu, kad lobis jau pradėtas kasti ir per kitą ministeriją. Itin aplinkos saugumu besirūpinančią. Apie tai, kad Aplinkos ministerija per politinius ryšius turi ilgas rankas Prienų krašte, rašė ir dar dabar primena ne viena žiniasklaidos priemonė. Tačiau vis dar stebina faktai, kai valstybės valdžiai baigiant pereiti į teisėsaugos struktūrų rankas, atsiranda drįstančiųjų globoti asmenines ir verslo ambicijas.

Gyvenimas yra margas. Jame – ne vien morkos ir triušiai. Jame yra ir skirtingos burtų lazdelės, kurios laikui bėgant parodys, ne kas stipresnis, o kas kokios spalvos triušį ištrauks iš skrybėlės.