Pažinkime savo kraštą: Naujasodžio piliakalnis ir Pažarsčio pilkapynas
Piliakalniai, kaip ir kiti praėjusių laikų palikti archeologijos paminklai, niekuomet neegzistavo pavieniui. Jie atsirado, vystėsi ir buvo apleisti kartu su kitais vienalaikiais objektais. Piliakalniuose stovėjusios pilaitės telkė aplinkines gyvenvietes, kurių gyventojai tiekdavo piliakalnio įgulai visus būtinus produktus
Seniausia žinoma piliakalnių paskirtis yra gyvenamoji. Piliakalnius stengtasi įrengti racionaliausiu būdu: buvo parenkama maksimaliai gamtos kliūčių apsaugota vietovė – natūraliai statūs šlaitai, vandens telkiniai, pelkės, daubos. Pasirinktoje gyventi kalvoje buvo padaroma įvairių dirbtinių kliūčių: stačiai nukasami šlaitai, aplygintų aikštelių pakraščiai apjuosiami medinėmis užtvaromis sutvirtintais grioviais ir pylimais. Tokie įtvirtinimai saugojo sunkiai pasiekiamos kalvos gyventojus nuo priešų. Vėliau, išsivysčius augalininkystei, gyvulininkystei ir amatams, piliakalnių gyventojai kėlėsi žemiau – į papėdes. Piliakalniai tapo slėptuvėmis nuo priešų atakų. Manoma, kad ankstyvieji piliakalnių įtvirtinimai buvo apleisti tautų kraustymosi laikotarpiu, vėlesnių piliakalnių sunykimas siejamas su priešų antpuoliais.
Manoma, kad Prienų rajono teritorijoje būta stipraus baltų genčių junginio. Čia gyveno viena ar dvi gentys, žinomos sūduvių ir dainuvių vardais.
Šiuo metu Prienų rajone yra užregistruota per 30 piliakalnių. Vieni jų gerai žinomi, apie kitus mažai girdėję ir patys kraštiečiai. Mažiau žinomas, tačiau labai įdomus yra Naujasodžio piliakalnis Šilavoto seniūnijoje, netoli Šilavoto Davatkyno. Į pietus nuo Šilavoto įrengtas piliakalnis apsuptas Šilavoto trakelio pušų. Įrengtas kalvos viršūnėje, Lašašos upelio dešiniajame krante. Aikštelė nuslinkusi į upelį, likęs nedidelis 4×7 m dydžio fragmentas, pailgas šiaurės vakarų ir pietryčių kryptimi. Duomenų apie buvusį aikštelės dydį ir formą nėra. Ji iš vakarų ir šiaurės apjuosta 3 m aukščio, 19 m pločio pylimu, kurio 4–5 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į 12 m pločio, 1 m gylio griovį (pietvakarinėje pusėje jis yra 9 m pločio, 2 m gylio). Šlaitai statūs, 15–16 m aukščio. Dėl archeologinių duomenų stokos datavimas yra gana keblus, todėl laikotarpio diapazonas labai platus. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia.
Naujasodžio piliakalnio datavimo klausimas ir pirminė funkcija kol kas yra hipotetiniai, tačiau piliakalnio naudojimas XIX a. pab – XX a. pab. yra išskirtinis ir žinomas Šilavoto apylinkių gyventojams. Jis buvo svarbus netoliese gyvenusiai davatkėlių bendruomenei. Katekizacijos draudimo laikotarpiu atokus piliakalnis tapo gera slaptaviete, į kurią rinkdavosi apylinkės vaikai. Į pamaldžių moterų vedamas pamokas, skirtas pasiruošti Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimo Sakramentui subėgdavo nemažas būrelis jaunimo.
Šilavoto kalvagūbrio pakilumoje suformuotas piliakalnis XX a. pradžioje buvo ypatingai tinkama vieta vėjiniams malūnams. Jų čia stovėjo penki.
Visai čia pat, už 500 metrų į pietvakarius nuo Naujasodžio piliakalnio yra dar vienas reikšmingas archeologijos paminklas – Pažarsčio pilkapynas. Išsamiausi pilkapių archeologiniai tyrimai atlikti 1975–1976 metais. Jiems vadovavo žymus archeologas Mykolas Michelbertas. Tyrinėjant pilkapyną aptikta 80 sampilų, tačiau archeologas nurodė, kad pilkapių čia turėjo būti daugiau, kadangi pilkapyno teritorijoje matyti duobės, lyg iškastų pilkapių žemės. Beveik visų sampilų pakraščiuose rasti apskriti akmenų vainikai. Mirusieji buvo laidoti nedeginti, aukštielninki, kai kurie palaidoti skobtiniuose karstuose.
Pažarsčio kaime esantis pilkapynas yra seniausias ir šiauriausiai nutolęs jotvingių genties pilkapynas. Čia aptikti ir ankstesnio archeologinio palikimo pėdsakai. Kalvoje, kurioje supilti pilkapiai, anksčiau buvo akmens ir žalvario amžių gyvenvietė. Iš jos į pilkapių sampilus pateko to laikotarpio dirbinių.
Naujasodžio piliakalnis ir Pažarsčio pilkapynas pastaraisiais metais tapo vis labiau lankomi turistų. Prienų krašto muziejaus padalinys Šilavoto Davatkynas, vykdydamas projektą „Jotvingių gentį atspindinčio paveldo aktualizavimas: Naujasodžio piliakalnio ir Pažarsčio pilkapių pritaikymas turizmui“, įrengė nukreipiančius ženklus bei informacinius stendus. Projektą parėmė Kultūros taryba ir Prienų rajono savivaldybė. Projekto partneriais tapo viešoji įstaiga „Meninė drožyba“, vadovaujama tautodailininko Algimanto Sakalausko, bei Pasaulio lietuvių centras.
Prienų krašto muziejaus
vyr. muziejininkė istorikė Viktorija Lincevičiūtė-Bielevičienė
