Išbarstyti „gegučių“ vaikai
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2012 m. tėvų globos neteko 2 055 vaikai. Dauguma jų turi motinas. Ar jos prisimena savo vaikus? Ar juos atpažįsta? Ar laukia, ar nori pamatyti?
Kovo 13 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Prienų rajono bendruomenei pristatytas naujas Inesos Kurklietytės trumpametražis filmas „Gegučių vaikai“, pasakojantis apie vaikų globą šeimynoje, jų sudėtingus santykius su biologinėmis šeimomis ir patiriamus išgyvenimus. Filmas padėjo surasti atsakymus į iškeltus klausimus ir galbūt kažką paskatino atkreipti dėmesį į be tėvų likusius vaikus, o gal ir atverti jiems savo namų duris.
– Garsus psichoterapeutas I. Yalom‘as rašė: „Ratilai yra tai, ką kiekvienas mūsų kuriame net nežinodami ar sąmoningai neketindami. Tai į išorę sklindančios bangelės, kurios gali metų metus ar net ištisas kartas veikti kitus žmones. Poveikis, kurį darome žmonėms, per juos persiduoda kitiems, kaip ratilai vandens telkinyje sklinda tol, kol tampa nematomi, nors net tada vanduo milijardosios sekundės greičiu teberaibuliuoja“. Ši citata iliustruoja mūsų visų, kaip globėjų, darbuotojų, darbą. Žiūrint į kasdieninę veiklą, tas darbas gali pasirodyti beprasmis ir labai sunkus. Bet kai pagalvoji apie tai, kas bus ir kokį poveikį mes turėsime saviems vaikams, tas darbas įgauna labai didelę prasmę, – pakviesdama žiūrėti filmą kalbėjo VTTAĮT atstovė.
„Gegučių vaikai“ – tai dokumentinis žvilgsnis į tuos, kurie su realybe susidūrė labai anksti. Jis pasakoja apie atokiame vienkiemyje prie Šilutės gyvenančių dvylika paliktų vaikų. Mamą jiems atstoja Ona, pati likusi našlaite. Ona veža savo globotinius į pasimatymus pas tikrąsias mamas, kad vaikai žinotų ir pažintų savo šaknis. Trys spalvingi susitikimai po kelerių metų nesimatymo. Gaila, kad pažiūrėti šio filmo ir dalyvauti diskusijoje be Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialisčių į Prienų kultūros ir laisvalaikio centrą atvyko trys ar keturios vaikus globojančios šeimos ir juos palaikantys draugai, kaimynai bei keletas visuomenės atstovų. Po filmo salėje kurį laiką tvyrojo tyla. Trys sukrečiančios istorijos nepaliko abejingo nė vieno, žvelgusio į nerimastingas vaikų akis, stebėjusio jų skruostu pabėgusią ašarą, mačiusio, ką tuomet jautė vaikelio širdis.
Keletas globėjų išdrįso pasidalinti mintimis apie vaiko ryšį su šeima, kasdieninį gyvenimą, rūpesčius ir problemas, kartu patiriamus džiaugsmus. Galima pasidžiaugti, kad vienose bendruomenėse globojami ar įvaikinti vaikai nėra išskiriami, dalyvauja gyvenime kaip lygiateisiai nariai. Tačiau tenka apgailestauti, jog kitose bendruomenėse jie dar vis patiria bendraamžių patyčias ir užgauliojimus ar net nekorektiškas suaugusiųjų pastabas ir užuominas.
– Šiandien čia buvo tik trys keturios šeimos. Galbūt ne visi norėjo, ne visi galėjo ar nematė reikalo. Pastebime, kad vaikus globojančioms šeimoms labai svarbu dalintis, svarbu išgirsti, ką mano kiti, ir patiems išsakyti savo rūpesčius. Kaip aš sakau: pilis pastatoma ne iš karto, – po susitikimo su bendruomene sakė VVTAĮT prie SADM direktoriaus pavaduotoja Simona Bronušienė.
Atsisveikindama direktoriaus pavaduotoja ir kitos specialistės padėkojo atvykusioms šeimoms už dėmesį, kurį jos skiria savo vaikams, kviesdamos nepamiršti ir savęs, taip pat dalintis mintimis ir geromis emocijomis su savo draugais, giminėmis, kaimynais ir po truputį keisti požiūrį.
– Galbūt kitais metais, kai atvyksime su kitu filmu ar dar kuo nors, susirinks didesnė bendruomenė, kuri norės pasidalinti, išgirsti, ir bus atvira priimti vaiką, dovanoti jam save, – sakė S. Bronušienė.
Roma Sinkevičiūtė
