„Didmiestis nėra didesnė galimybė, tai tik lengvesnis pasirinkimas“

Futbolo klubas „Prienai“ gyvuoja jau 15 metų. Tai riba, kai, pasak klubo įkūrėjų, turi kelti sau ambicingesnius tikslus ir pamažu jų siekti. Vienas iš artimiausių tikslų buvo įkurti Prienuose futbolo mokyklą – ir štai, ji jau veikia. Kitas – organizuoti užsiėmimus visose Prienų miesto ir rajono ugdymo įstaigose ir įtraukti į juos net pačius mažiausius vaikus. Palengva įgyvendindamas ir šis tikslas: organizuojamas vaikų ir mokinių užimtumas, futbolo šventės, turiningas laisvalaikio praleidimas, varžybos, socialiniai projektai, futboliuko užsiėmimai mažiesiems ir kt.

Dvidešimt ketverių metų birštonietis, Lietuvos sporto universiteto treniravimo sistemų ir kūno kultūros pedagogikos baigiamojo kurso studentas Virmantas Šabasevičius – rugsėjo mėnesį pradėjusios veikti Prienų futbolo mokyklos futbolo treneris, sportininkas, ambicingas jaunas žmogus, kuriam, kaip ir mokyklos įkūrėjams Kęstučiui Deltuvai ir Marijui Makštučiui, labai svarbu, kad ši mokykla gyvuotų, suklestėtų, taptų žinoma Lietuvoje, ugdytų sportą mėgstančius vaikus. Treneris sutiko pasidalinti savo mintimis ir lūkesčiais su „Naujojo Gėlupio“ skaitytojais.

Kaip susipažinote ir susidraugavote su futbolu? Kodėl futbolas, o ne kita sporto šaka?

Kai man buvo 11 metų, pusbrolis nusivedė į futbolo treniruotę. Pamenu, man labai patiko. Treneris skatino žaisti toliau, o to turbūt vaikui labiausiai ir reikia, nes nuolat jaučiamas palaikymas išugdė pasitikėjimą savimi. Nors ir buvau naujokas, nesijaučiau blogesnis nei kiti. Iki dabar man futbolas yra numeris „1“.

Kiek metų žaidžiate futbolą, kokiose komandose?

Futbolą žaidžiu 13 metų, Birštono ir Prienų komandose.

Kas paskatino jungtis prie Prienų futbolo mokyklos trenerių komandos? Ne paslaptis, dauguma trenerių dirba labiau iš idėjos nei dėl finansinio atlygio. Atlyginimas yra labai svarbus motyvas žmogui dirbti tam tikrame darbe, bet ne pirmasis. Kodėl pasirinkote šį darbą?

Su treneriais nusprendėme, kad reikia plėtoti futbolo masiškumą, skatinti vaikus. Kadangi mane taip pat kažkada pakvietė žaisti, supratau, jog daugeliui trūksta tik paskatinimo. Aš atradau save atrasdamas futbolą, jaučiuosi, jog darau tai, ką noriu daryti. Todėl tikiu, kad galiu padėti daugeliui vaikų taip pat save atrasti, nes „futboliukai“ turi užaugti su futbolu. Kadangi pats pradėjau jau truputį per vėlai, nenoriu leisti mūsų jaunajai kartai padaryti tos pačios klaidos. Tegul vaikai atranda save. O man matyti, kaip jie tobulėja kartu su manimi –dar didesnis paskatinimas eiti toliau.

Kokias grupes ir kiek vaikų treniruojate?

Treniruoju 2010–2012 metais gimusių vaikų komandą, 2008–2009 m. komandas, 2002–2004 m. komandą. Grupėje dažniausiai būna iki 20 vaikų. Treniruotes lanko 4–16 metų Birštono ir Prienų mokyklų bei darželių vaikai.

Kokia Jūsų įprastinė diena?

Man niekada nereikia žadintuvo, nes kiekvienas rytas prasideda nuo trenerių ir tėvelių skambučių: kada ir kur bus treniruotės, ar niekas nesikeičia dėl oro sąlygų ir pan. Tada vyksta pasiruošimas treniruotei, planavimas. Treniruotės dažniausiai vyksta viena po kitos ir būna keletas per dieną. Po treniruočių susitinkame arba susiskambiname su treneriais padiskutuoti, kaip sekėsi, kur reikia tobulėti, ką pakeisti, kas patiko ir t. t. Mano darbo diena baigiasi apie 8 val. vakaro.

Kokius tikslus ar uždavinius keliate savo auklėtiniams?

Rezultatas nėra svarbiausias futbolo tikslas – mums su vaikais svarbiausia yra mėgautis tuo, ką darome, atsižvelgti į detales ir patį žaidimą. Noriu, kad futbolas teiktų vaikams malonumą, nes tik tada jie galės save šiam žaidimui atiduoti 100 procentų. Kadangi futbolas reikalauja daug ištvermės ir darbo, aš siekiu, kad vaikai motyvuotų save kiekvienu mažu pasiekimu, pavyzdžiui, kad jų tikslas būtų išmokti teisingai ir laiku perduoti kamuolį, o ne žaisti su mintimi žūtbūt pasiekti pergalę. Galbūt mes kartais pralaimime, bet vaikas tą dieną žaisdamas pasiekė asmeniškai daugiau nei bet kada. O tą matydami mes augame – taip ir atsiranda mūsų pergalės. Antras mano tikslas yra išmokyti vaikus kilti kartu, nenuvertinti nė vieno, nes jie visi yra talentingi, tik kiekvieno vaiko talentas atsiskleidžia skirtingai. Pastebėjau, jog kai su vaikais elgiuosi vienodai ir juos visus laikau vienodai talentingais, jie patys pradeda tuo tikėti, todėl skatinu, kad vaikai visada vienas kitą palaikytų, mokytųsi vienas iš kito klaidų ir būtų visi kaip vienas.

Kas yra sunkiausia treniruojant vaikus ir kas labiausiai džiugina?

Sunkiausia turbūt pripratinti vaikus prie naujų taisyklių, sutelkti jų dėmesį, prisitaikyti prie kiekvieno. Vieni vaikai būna aktyvesni, kiti ramesni, todėl reikia visada galvoti, kaip kiekvienas jų turėtų būti skatinamas. O labiausiai džiugina vaikų tobulėjimas – kai vaikas pradeda manimi pasitikėti, klauso, pats pradeda domėtis, džiaugiasi savo pasiekimais.

Į kokius klausimus tenka atsakinėti vaikams? Kaip Jūs bendraujate?

Ši karta yra labai protinga, kartais net pamirštu, kad egzistuoja metų skirtumai, nes jie žino viską. Kartais pradedame diskutuoti apie šalių ekonomiką, apie Lietuvos ir užsienio situaciją. Vaikai patys pradeda klausinėti tokiomis temomis!.. Pavyzdžiui, žiūri į mane protingomis akimis ir pasakoja, kaip būdamas užsienyje pastebėjo, kad žmonės uždirba daugiau, o kainos yra mažesnės nei Lietuvoje, todėl žmonės ir važiuoja į užsienius. Vaikui dar tik 6 metukai, bet jis jau supranta. Kartais tenka atsakinėti ir į tokius klausimus, kodėl aš darau vienaip, o jų tėveliai kitaip ir pan. Mes bendraujame kaip draugai, noriu, kad jie nebijotų man kažko pasakyti, jaustųsi saugūs ir atsiskleistų.

Ar tenkina futbolo sporto bazė, treniruočių sąlygos?

Kol kas sąlygos yra tokios, kokios yra. Mes prisitaikome, stengiamės išnaudoti tai kaip įmanoma geriau, kartu bandome eiti pirmyn, siekti, jog mums suteiktų daugiau galimybių ir įrankių siekti geresnių rezultatų. Mes norime, kad mūsų mokykla būtų viena geriausių Lietuvoje. Labai tikimės palaikymo ir iš kitų institucijų bei visuomenės, juk tai darome dėl mūsų pačių vaikų!

Kokią matote futbolo ateitį ir perspektyvą Prienuose? Arba, kokią norėtumėte matyti?

Norėčiau, kad žmonės žinotų Prienus kaip futbolo miestą, kad kuo daugiau garsių futbolininkų užaugtų būtent čia. Aš pats čia augau, mokau vaikus, matau, kiek daug talentų čia turime, tik tam reikia tinkamo paskatinimo ir sąlygų. Aš tikrai tikiu, kad mes tai pasieksime.

Kokia sporto šaka, be futbolo, dar žavi? Jeigu ne futbolas, tai būtų kas?..

Esu labai aktyvus, be futbolo, dar labai patinka badmintonas ir visos kitos sporto šakos, kur yra kamuolys.

Jaunimas, baigęs mokyklą, dažnai išvyksta studijuoti į didesnius miestus, ten dažnai ir pasilieka. Kiti išvyksta mokytis ir dirbti į užsienį. Tik nedaugelis sieja savo ateitį su gimtine – nebent po kažkiek metų nusprendžia sugrįžti. Jūs – vienas iš nedaugelio, kuris nekeliate (gal tik kol kas?) sparnų svetur, nors studijuojate Kaune, galite ieškoti darbo su geresniu atlyginimu ten pat. Kodėl?

Kaip ir minėjau, aš čia užaugau su futbolu. Taip jau išėjo, kad pradėjau mokyti vaikus. Su jais kartu augame. Prisirišau prie jų, jie prie manęs. Aš noriu, kad šitas miestas prisikeltų, kad visi pamatytų, kokie talentingi ir puikūs žmonės čia gyvena. Didmiestis nėra didesnė galimybė, tai tik lengvesnis pasirinkimas, kur galima lengviau rasti gerai apmokamą darbą ir pan. Bet dėl to visi ir bėga iš mažų miestelių, o aš noriu, kad visi čia norėtų atvykti. Kad vaikai siektų patys čia mokytis, kad užsienis nebūtų išeitis. Mes sieksime, kad mūsų suteiktos sąlygos vaikams būtų aukščiausio lygio. Į užsienį mes bet kada spėsime išvažiuoti, pirmiausia reikia padaryti taip, kad gera gyventi būtų čia!

Virmantas (su juoda sportine apranga) treniruotės metu.