Vyro, Tėvo, Kunigo, Žmogaus stiprybė glūdi gebėjime pripažinti savo silpnumą (Plg. Pauliaus laišką Korintiečiams)
Kartą teko psichologijos paskaitoje iš dėstytojos lūpų išgirsti sakinį, kad žmogus nesprendžia be reikalo tol, kol nepatiria pakankamai daug kančios. Kadangi tuo metu turėjau trylikos metų kunigavimo ir beveik keturiasdešimties metų asmeninio gyvenimo patirtį, maloniai nustebau ir iš karto patikėjau išvada.
Tėvystė, o tiksliau betėvystė, jau perpildžiusi vaikų gyvenimų, kuriuos jie patys mieliau įvardintų kaip negyvenimus, taurę.
Nustėrę klausomės naujienų (blogienų) apie agresiją, smurtą, liūdesį ir klausiame KODĖL? Iš kur į visuomenę įsimetė tokia liga? Atsakymas trumpas, bet nepaprastas. Nėra Tėtės. Diskutuojam apie vaikus, mamas, net dainuojam apie juos, o apie Tėvą tik „kampu lūpų“.
Jei norime daugiau ramybės, savęs geresnio supratimo ir kitų sielos gerovės kokybių, turim leisti šeimoje vaikus, o ypač savo berniukus, auklėti vyrams. Sakysite, o kas jiems neleidžia?
Neleidžia mūsų kultūroje (prisidėjo religija su filosofija) įsigalėjusi klaidinga nuomonė apie vyrą ir tėvą.
Ką reiškia paliepimas: „…būk vyras…“?
Ar neatrodo, kad tai nelogiškas liepimas. Mes, vyrai, turėtume pažvelgti į savo lytį ir atsakyti: man nereikia būti vyru, aš esu vyras. Dievas man davė vyro lytį ir tapti vyru man nereikia. Bet nelaimė yra kitoje vietoje. Kokio vyro iš manęs tikimąsi? O tikimąsi tokio, kad net neįmanoma įsivaizduoti, kaip tai pasiekti. Vienas kitas vos ne vos pajėgia tapti stipriausiu, gražiausiu, išmintingiausiu, valingiausiu, o kiti yra pavaromi „šunims šėko pjauti“, nes jie „ne vyrai“.
Bet jei atvirai, tai nė vienas vyras nepajėgia ir nenori tapti keistų įsivaizdavimų ir „erezijų“ išpildytoju. Tenka apsimetinėti, nes Šv. Rašte aiškiai nurodyta: „visi mes silpni ir nuodėmingi.“ O dar neregėto masto du pasauliniai karai, jų pokariai ir okupacijos taip išretino vyrų gretas, kad ir A. Baranauskas apie šilojus taip graudžiai nemanė. Esu įsitikinęs, kad dar jaučiamos tos pasekmės.
Knyga „ Augant Kainui“
„Vagos“ leidykla išleido garsių JAV vaikų psichologų Dano Kindlono ir Michaelo Thompsono knygą „Augant Kainui: kaip apsaugoti berniukų jausmų pasaulį“. Gal nuskambės per garsiai, bet esu įsitikinęs, kad valstybė ir Bažnyčia turėtų susitarti ir „Vagos“ leidyklą apdovanoti aukso medaliu, o visuomenę raginti šią knygą „krimsti“. Gerbiami šio kuklaus straipsnelio skaitytojai, „Vagos“ leidykla išleido KNYGĄ.
Tėte, esi reikalingas!
Skaitydamas knygą „Augant Kainui“ skaičiau tiesiog apie save ir dar visą būrį kiemo draugų, klasiokų, bendrakursių klierikų, bendradarbių kunigų, parapijiečių. Visi kentėjom ir kenčiam todėl, kad Tėtė buvo, bet ne šalia; kalbėjo, bet ne su manim, mušėsi, bet ne mus gindamas, glostė, bet ne mano galvą ir ne galvą, ir iš vis neglostė.
Kiek reikia mestis, eiti išpažinties, kalbėti su kunigu, skaityti knygų, lankyti paskaitų, verkti, gerti, klajoti, draugauti, kol praeina pyktis prie kapo uždavus klausimą: „Tėte, kodėl man taip padarei…?“
Gerai, kad yra Dievas, Draugai, Kunigai, Mokytojai ir Geri žmonės, kurie parodė, kad Tu,Tėte, mane mylėjai, tik nemokėjai to parodyti, ne visi kaip pamišę aplink Tave kartojo: būk vyras – nebūk boba!
Ką daryti mums, vyrai?! (pgl. Biblija, Apaštalų darbai 2.37)
Trumpai tariant, reikia pradėti studijuoti dvi knygas – Bibliją ir „Augant Kainui“.
Biblija – tai Tėvo ir Vaiko bendravimo ir pokalbių užrašai, kur kalbamasi apie jausmus, patirtį, pasitikėjimą vienas kitu ir t.t.
Neskaitant Biblijos, katalikui neįmanoma išmokti gyventi. Pradėkite skaityti nuo Siracido knygos, arba Jokūbo laiško.
Biblija – tai tikrai peizažinė kelionė į Dievo ir Žmogaus saulėtąją, spalvingąją šalį.
Knyga „Augant Kainui“ padės atrasti Biblijoje aprašytus, o dabar užmirštus vyriškumo būdus.
Atrasite neįtikėtinų dalykų. Mano kunigiška pareiga pasakyti, kad atsigaus noras tėtę pamilti, jam atleisti, jį atjausti.
Atsiras tėvui drąsos nebijoti bendrauti, atsiprašyti vaikų ir žmonos, kaip apaštalas sakė, kartu verkti ir kartu juoktis.
Artėjant Tėvo dienai, tegul dažniau kiekvienas Tėtė nuoširdžiai išgirsta: „…jei man duotų rinktis Tėvą, pasirinkčiau Tave, Tėte…!
Kunigas Arūnas Simonavičius
