„Manau, kad menas turi būti naudingas“

Menas yra kiekvieno mūsų gyvenimo dalis. Ir pažintis su juo prasideda dar vaikystėje – per mamos lopšinę, senelės pasaką, gamtos pasaulio stebėjimą. Per vaikiškas knygeles, kurios pirmiausia gimsta profesionalių dailininkų dizainerių galvose. Kiekvieną mėnesį su žurnalu KUTIS, spalvingomis užduočių knygelėmis pas vaikus ir mažylius ateina ir Prienuose šaknis įleidusi aukštaitė, dailininkė iliustratorė Jurgita Juškaitė-Jakaitienė.

Su dailininkės grafikos ir tapybos darbais vaikai ir suaugusieji gali susipažinti Prienų kultūros ir laisvalaikio centre, kur jau beveik mėnuo vieši Jurgitos paroda „Lapė po lova“. O mes nutarėme menininkę pakamantinėti, kodėl ji – turinti tikrą gamtos dovaną – pasuko ne dailininkės, o dizainerės keliu? Kaip nusprendė, kad nori piešti vaikams, o ne tapyti? Kodėl pasirinko likti „už kadro“, o ne būti matoma, kurti meno šedevrus, rengti autorines parodas?

Nuo vaikystės žinojo, kad bus dailininkė

„Jeigu kas paklausdavo vaikystėje, kuo būsiu užaugusi, nesakydavau, kad būsiu pardavėja ar dar kažkuo, kuo svajoja tapti mergaitės. Sakydavau, būsiu dailininkė, nors nelabai tuomet supratau, ką tai reiškia. Kaip ir visi vaikai, nuo mažens labai mėgau piešti ir šis potraukis metams bėgant tik augo, nors šeimoje nebuvo nė vieno, kas būtų susijęs su daile ar muzika“, – pati, rodos, tuo stebisi mano pašnekovė – žydrų akių, atviro žvilgsnio, sportiškos išvaizdos ir labai gražios šypsenos jauna moteris.

Jurgitos vaikystė prabėgo Antalgės kaime, prie Utenos, kartu su dviem broliais ir seserimi. Klasėje, prisimena, buvo pati mažiausia, nedrąsi, bet, mokytojų teigimu, labai gabi piešimui mergaičiukė. Jai taip pat labai patiko piešti, todėl kai kartą į Antalgės mokyklą atvažiavo dailės mokytoja iš Utenos ir papasakojo, kad Utenoje yra tokia mokykla, kurioje galima mokytis piešti, Jurgitai tai tapo svajone, kurios ėmė atkakliai siekti.

Nuosekliai ir kryptingai

Nors mokykloje sekėsi daugelis dalykų, ypač kalbos, Jurgita sako nuosekliai ir kryptingai ėjusi pasirinktu keliu: ketveri metai dailės mokykloje, dar du papildomai. Atėjus metui rinktis studijas, susvyravo ties pasitikėjimu savimi. Nusprendusi, kad į tapybos specialybę Dailės akademijoje neįstos, padvejojusi tarp odos ir tekstilės restauravimo pasirinko tekstilės restauravimą Stepo Žuko aukštesniojoje dailės mokykloje Kaune. Septyniolikmetę dabar jau ėmėsi pagloboti brolio žmona, taip pat dailininkė, bebaigianti studijas Vilniaus dailės akademijoje.

Tapyba Jurgitą vis dar traukė, bet pasimokiusi Kaune sako supratusi, jog dailė ir restauravimas yra labai tarpusavyje susiję, o ji nenorinti tik piešti. „Tie keleri metai išmokė begalinio kruopštumo, nes reikėjo ir labai daug siūti, ir labai daug piešti. Supratau, kad nenoriu būti tik dailininkė. Galvojau, kad menas turi būti naudingas ir tada kryptingai pasirinkau grafinį dizainą, įstojau į Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetą. Tuomet finansiškai labai padėjo brolis, nes mamai nenorėjau užkrauti rūpesčio. Nors ji, kaip vėliau sakė, buvo pasiruošusi padėti tiek, kiek reikės“, – šiltai ir su dėkingumu artimųjų palaikymą prisimena Jurgita. (Nedažnas atvejis, kad šeimą sietų toks artimas emocinis ryšys, juolab kad brolis ir savo šeimą turėjo).

Po pirmo kurso studentė gavo pasiūlymą padirbėti vasarą, po to jau ir savaitgaliais Kaune, leidykloje „Lututė“, kur susipažino ir su būsimu vyru. Kadangi teko piešti daug gyvūnėlių, įvairiausių paukštelių, netrukus Jurgitai kolektyve prilipo „paukštelio“ pravardė. O gal ir ne dėl jų. Matant prieš akis smulkutę dailininkę, nenuostabu, dar daugiau – labai taiklu: liekna, trapi, stilingai pašiauštais plaukais… Paukštelis.

„Paukštelis“, kuris prisijaukino „lapę“

Paraleliai studijuodama ir dirbdama, važinėdama iš Klaipėdos į Kauną ir atgal, Jurgita įveikė dar vieną studijų pakopą ir gavo Architektūros ir vizualinio dizaino magistro diplomą. Tada sako pagalvojusi, kad visai neblogai yra daryti tai, ką labiausiai pamėgo ir kuo patikėjo – piešti vaikams. Taip gyvenime ir karjeroje prasidėjo dar vienas etapas –dailininkės iliustratorės darbas leidykloje „Jūsų Flintas“, į kurios draugišką komandą jauna menininkė įsiliejo jau gyvendama Prienuose.

„Jūsų Flintas“ – leidykla. kurios didžiąją veiklos dalį sudaro vaikiškų leidinių leidyba: žurnalas „Flintas“ berniukams ir SU P.E.R žurnaliukas mergaitėms, kuriems jau yra 8 metai, spalvinimo ir užduočių knygelės „Nykštukas“ vaikams nuo 4 metų, žurnaliukas „Kutis“ vaikučiams nuo 2 metukų (beje, tai unikalus tarptautinio pripažinimo sulaukęs pirmasis vaikų žurnalas, kuriame informacija mažyliui pateikiama per paveikslėlius). „Mažyliai“ – taip pat Jurgitos iliustruojamos knygelės, kurios pirmosios iškeliavo į užsienį.

Kažkuriam laikui, pasakoja ji, tapyba buvo primiršta. Prisiminti, o kartu ir surinkti didžiąją dalį darbų bei nupiešti naujų, iš kurių visumos gimė paroda, paakino draugo prašymas nupiešti lapę. Lapė išėjo liūdnoka, stovinti ant tiltelio nusisukusi į vandenį ir žiūrinti į rūku apgaubtą tolumą.

Pirmoji mintis žvelgiant į paveikslą – vienatvė. Net ir nuvijus ją į šalį, patvirtinimas yra paveikslo pavadinime: „Lapinas, kuris nebijo būti vienas“. Lapinas – tarsi vidinis, pasąmoningasis „aš“, kurį labai sunku pažinti, pripažinti tam tikras savo savybes ir gebėti jas priimti. Priimti save tokį, koks esi. „Mane nuo vaikystės kažkur giliai, viduje, persekioja vienatvės jausmas. Vienas kolega pastebėjo, kad ir piešiniai mano kažkokie nostalgiški… Dabar lyg kažkas „pramušė“, – šypteli „lapę“ prijaukinti nusprendusi menininkė.

Netrukus menininkė sukūrė kitą piešinį – šalia vienišo lapino atsirado katinas (Jurgita ir jos dukrelės Akvilė ir Justė labai myli katinus, jų daug ir parodoje eksponuojamuose piešiniuose): katinas – ant lovos, o po lova – kyšantis lapės snukutis ir uodega. „Tai buvo tas įkvėpimo jausmas, kai nieko nereikia galvoti, o ranka pati vedžioja pieštuką“, – užplūdusio kūrybinio įkvėpimo pojūčiais dalijasi dailininkė.

Įkvėpimo pagauta menininkė visiškai atsidavė kūrybai. Taip atsirado paroda „Lapė po lova“, į kurią susirinko didelis būrys meno gerbėjų, draugų. Pasidžiaugti Jurgitos sėkme atvyko artimieji, kolegos iš Kauno.

Svajonė augina svajonę

Kurdama vaikams J. Juškaitė-Jakaitienė toliau atranda save. „Gal dar sugrįšiu prie tapybos, spalvų, o dabar mane pradėjo labai traukti smulkioji grafika. Norisi formą išgauti su vienu, pavyzdžiui, pieštuku ar angliuku. Labai bijau, kad galiu pradėti piešti ant sienų“, – nusijuokia dailininkė. Kol namuose daro remontą, ji, atsiklaususi dirbančio meistro, „pasipraktikavo“ ir ant sienos nupiešė dvi laumes, kurios vėliau pradingo po statybiniu tinku. Piešiniu šeima liko patenkinta, todėl menininkė planuoja po remonto vieną sieną paskirti laumėms. „Man labai patiko. Dabar suprantu, ką jaučia žmonės piešiantys grafičius. Nežinau, kur čia tas įkvėpimas pagaus, ant kokio namo kampo reikėtų palikti lapę, iš po lovos išlindusią…“, – kvatoja menininkė.

Kažkam gali šmėstelėti mintis, kad menininkai tikrai kažkokie „kitokie“ negu visi žmonės. Ir dažniausiai tai būna matyti iš savito stiliaus, laisvumo, šukuosenos… Jurgita lyg ir atitiktų dalį šių kriterijų, tačiau, priešingai, sako nenorinti būti „kitokia“ ar kažkaip pabrėžti išskirtinumą. Net ir Prienuose labai ilgai beveik niekas nežinojo, kas tokia Jurgita Juškaitė-Jakaitienė. „Man norisi būti labai paprastai, visiems suprantamai. Galiu pripažinti – aš tikrai nesuprantu šiuolaikinio meno. Man smagu, kas žmogui sukelia gerą emociją: jeigu jis mato lapę – tai lapę, jeigu mato katiną – tai mato katiną. Aš gerbiu tuos, kurie pristato abstrakčiąją tapybą, kur matyti labai stiprus spalvų pajautimas, kur piešinyje nematyti jokio objekto, bet yra labai paveiki spalvų, kompozicijos išraiška. Man atrodo, kad aš taip nemoku. …O gal net nebandžiau. Mano manymu, menas turi tarnauti kitiems ir būti naudingas“, – samprotauja dailininkė iliustratorė.

Menininkė turi dar vieną svajonę – kurti tapetus. Toks darbas, sako, būtų labai artimas ir patiktų. „Tapetų kūryboje galima panaudoti smulkiosios grafikos elementus. Jaučiu, kad galėčiau atsiskleisti“, – lyg padrąsindama save kalba ji.

Visgi labiausiai šiame gyvenimo etape Jurgita džiaugiasi tuo, kad savo kūryba gali dalintis su mažiausiais. Jai patinka kurti vaikams. Didžiuojasi kas mėnesį gimstančiais naujais savo „kūdikiais“, dalis kurių iškeliauja ir į užsienį. „Jūsų Flintas“ knygeles skaito vaikai jau ne tik Lietuvoje, bet kaimyninėse Baltijos šalyse, taip pat Lenkijoje, Italijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Švedijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Moldovoje, Rumunijoje, Ukrainoje, net tolimojoje Argentinoje.

Kasmet leidykloje sukuriama ir iliustruojama apie 120 įvairiausių knygelių mažiesiems. Didelė kūrėjų komanda stebi vaikus, kad suprastų, kas jiems patinka labiausiai, kokia veikla juos džiugina. Diskutuojama su pedagogais ir metodininkėmis, kokius vaiko gebėjimus svarbu ugdyti, kas tinkamiausia kiekvienu amžiaus tarpsniu. Tariamasi su jaunomis mamomis, kas joms svarbiausia lavinant savo mažylį. Taip gimsta tekstų ir piešinių idėjos. Prieš pasirodant lentynoje, kiekvieną jų išbando mažieji skaitytojai – jie yra geriausi kūrėjų kritikai ir patarėjai.

Jau treji metai leidykla „Jūsų Flintas“ vertina savo kūrybinių darbuotojų – tiek rašančiųjų, tiek piešiančiųjų – darbą. Malonu paminėti, kad Jurgitos kūrybinis darbas visad yra įvertinamas. Dailininkė iliustratorė yra gavusi Lietuvos vaikų mylimiausios knygos, kitais metais – Pasaulio vaikų ir kolektyvo mylimiausios knygelės apdovanojimus, o šiais metais vėl tapo Pasaulio vaikų mylimiausios knygelės nominante. Šiuos apdovanojimus primena kūrybiškai įrengtoje ir jaukioje asmeninėje erdvėje vietą suradusios keturios skulptūrėlės.

Skaitytojų vardu linkime Jurgitai sėkmės ateityje, toliau džiuginti savo kūrybiniais darbais vaikus bei suaugusiuosius ir surengti dar ne vieną parodą.