Redaktoriaus savaitė

Laikrodis. Pats nuostabiausias ir… pats negailestingiausias žmonijos išradimas. Ir ką gi galvojo tas žmogus, kuriam nagai panižo skaičiuoti laiką!

Turbūt ne vienam, išgirdusiam žodį „laikrodis“, prieš akis iškyla dar prieš keletą dešimčių metų nuolat regimo vieno didžiausių pasaulio laikrodžių – Kremliaus kurantų siluetas. Taip, šimtams milijonų pasaulio žmonių laiką Maskvoje skaičiavęs romėniškais skaičiais pasipuošęs laikrodis dabar Lietuvoje šiek tiek primirštas. Suprantama – geopolitinė ir bet kokia kita politinė situacija, istorija bei požiūris netgi daiktus pavertė skausmo arba neapykantos židiniais.

Nors pats laikrodis nė kiek nepasikeitė. Pasikeitė tik pasaulis. Pasikeitė žmonės. Taip pat ir mes. Jeigu anksčiau, žvelgiant į tą patį kurantų siluetą, mums prieš akis išdygdavo įvairiaspalviai, ypatingo ir tuomet dar reto dailumo naujametiniai atvirukai, dabar bet koks laikrodis dažniausiai mums sukelia tik vieną mintį – „pavėlavau“.

Žmonija išprotėjo.

Jeigu anksčiau laikrodis mums simbolizuodavo Naujųjų metų naktį ir būdavo tik garsiai tiksintis namų aksesuaras, dabar jis – pats svarbiausias daiktas, kartais turbūt netgi už artimą žmogų svarbesnis. Ar dažnai taip prie savęs glaudžiame artimąjį, kaip ištisą parą nesiskiriame net ir su mažiausiu laikroduku?

Netgi piniginė nebėra tokia svarbi kaip laikrodis. Dažniausiai tuščia piniginė yra mažiau svarbi už laiką. O kaip puikiai ir žinome – „laikas – pinigai“.

„Įjungiame“ aukščiausią savo „pavarą“ ir skuodžiame laiptinėmis, gatvėmis, miškais, laukais, laiku…. Taip pripratome bėgti, lyg su savimi turėtume ne paprastą, bet smėlio laikrodį. Tą, kuris tuoj tuoj paskutinę smiltelę išbers, ir baigsis. Baigsis? Kas baigsis?

Ir fizikai, ir pasaulio istorija, ir visatos platumos atskleidžia vieną nedidelę, tačiau pačią didžiausią ir svarbiausią – egzistencinę – tiesą. Laikas – begalinis. Jis neturi pabaigos. Pabaigą turi tik laiko tėkmėje atsiduriantys daiktai arba tvariniai. Pavyzdžiui, žmonės. Žmonės lekia, skuba, griūdami ir įvairius kūno atsikišimus laužydami bando suspėt aplenkti laiką. Aplenkti laiką, kuris… begalinis.

Jeigu anksčiau reikėdavo ramiai laukti rudens, kada bus galima subrendusius javus nukulti, dabar visomis įmanomomis priemonėmis skubame juos subrandinti ir nukulti po kelis kartus. Nes laikas tiksi!

Jeigu anksčiau pasitenkindavome kelione savo nuosavomis kojomis ar lėtai dardančiu vežimu, dabar reikia ne tik greitai lakstančių automobilių, bet ir lėktuvų. Ar jų reikia tam, kad keliautume patogiau? Kiek kartų per savaitę keliaujame patogia transporto priemone ne tam, kad spėtume „susitvarkyti reikalus“, kurie, beje, kaip ir laikas, – begaliniai, o pasimėgautume patogumu?

Skubame ne tik lėkti, bet ir gyventi. Taip puikiai išmokome patarlę „Neatidėk rytdienai to, ką gali padaryti šiandien“, kad galėtume ją nesunkiai pakeisti į „Viską, ką gali padaryti per mėnesį, padaryk šiandien“.

Skubame dirbti, gyventi net nesusimąstydami, kad laikas – begalinis ir jo neaplenksime. Patys prisikuriame rūpesčių ir reikalų, tikėdamiesi, kad laiminga rūpesčių pabaiga ateis taip greitai, kaip mes juos sprendžiame. Ir niekad nesusimąstome, jog kuo daugiau imame iš gyvenimo, tuo daugiau ir mums skirtų jo uždavinių reikia spręsti.

Juk žinome – kuo daugiau šeimoje vaikų, tuo ilgiau prieš rugsėjo pirmąją užtruksime parduotuvėje. Kuo daugiau prisipirksime savaitgaliui maisto – tuo ilgiau jį reikės apdoroti. Kuo dažniau važinėsime automobiliu – tuo dažniau jį reikės remontuoti. Kuo dažniau patirsime stresą – tuo daugiau mūsų sieloje bus nerimo ir depresijos.

Kuo dažniau skubėdami važinėsime automobiliais – tuo daugiau įkvėpsime kenksmingų medžiagų, mažiau vaikščiosime ir dažniau sėdėsime gydytojų kabinetuose.

Paradoksas. Dėl to didelio užimtumo ir naudojimosi viešuoju ar asmeniniu motoriniu transportu vis dažniau skundžiamės antsvoriu ir lekiame į sporto sales ar treniruotes, kad… pavaikščiotume arba pabėgiotume.

Užuot neskubėdami ramiai pasivaikščioję ir nuolat judėję, neribotą laiką sekiname save begaliniais rūpesčiais, po kurių tiesiog griūname į dar vieną žmonijos patogų išradimą – minkštą sofą ir gulime. Dvigubai ilgiau. Nes pavargome. O laikas eina toliau. Jis begalinis.

Lekiame nematydami nei savęs, nei artimųjų. Skubame savo gyvenimą, nugyventi per 10 metų. Ir nesuprantame, kodėl būtent po tų dešimties metų mūsų organizmas atsiunčia „laimingos pabaigos“ žinutę. Ir štai tuomet, kai savo energiją ir gyvastį, skirtą visam gyvenimui, išnaudojame per trečdalį ar pusę savo būties šiame pasaulyje, praregime. Pamatome, kad nebeturime nieko. Spėjome daug nuveikti, pasirūpinti savo „reikalais“, tačiau sveikatos – nebeturime. Artėja saulėlydis.

Ir štai tuomet užplūsta tas paprastas jausmas, kuriam neturėjome laiko besirūpindami materialiais ar savimeiliškais dalykais. Pilnatvė. Egzistencinė pilnatvė, kuriai laiko nebeliko. Tą sau skirtą begalinio laiko dalelę išnaudojome dalykams, kuriais galėjome pasirūpinti ir kitą dieną arba galėjome jų išvis neprisiimti.

Iš to lėkimo net nepastebime, kaip užauga vaikai, pasensta tėvai, užsižiebia ir užgęsta meilė. Kaip pateka skaisti pavasario saulė ir pražysta pirmieji žiedai. O laikas tiksi. Ir jo sugrąžinti neįmanoma. Nors galėtume jį sulėtinti, tačiau visuomet tik greitiname.

Skubame užaugti, skubame užsidirbti, skubame pastatyti. Visur skubame tikėdamiesi, kad mūsų gyvenimas begalinis. Tas trapus vos keliasdešimt metų siekiantis gyvenimas. Tačiau begalinis… tik laikas. Kuriam tiksint pasiduodame laikinumui, užuot pasirūpinę amžinybe.