„Istorinė atmintis. Ką sako mūsų piliakalniai“
Visais laikais žmones žadino smalsumas kuo geriau, tiksliau suvokti praeityje likusius įvykius, žmonių gyvenimo pėdsakus, iš kurių būtų galima kuo detaliau nustatyti to meto gyventojų siekius, vertybes. Arba bent nuspėti, kas lemdavo jų vienokį ar kitokį gyvenimo būdą bei elgseną. Tą žmogaus norą nugrimzti į praeitį, ją suprasti poetiškai išsakė Maironis: „Praeities gilų miegą, kas pažadint galėtų? / Kas jos dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę?“ Tad jeigu bent kiek mintimis nuklystame į tą praeities gilų miegą, ko gero, protas, vaizduotė prieš akis pirmiausia atkuria piliakalnius, pilis. Kodėl? Galbūt dėl to, kad apie juos dar vaikystėje ne kartą buvo girdėję pasakojimų, legendų, dainų. Piliakalniai – vieni iš seniausių mūsų žilos praeities liudininkų. Ką jie liudija, ką pasakoja? Be abejonės, ir Maironis labai norėjo sužinoti, ką sako mūsų piliakalniai. Tą savo norą jis taip išreiškė: „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį / Iš kapų milžinų / Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį / Iš senųjų laikų.“
Nutolusi preitis daugeliui, o gal ir kiekvienam, norinčiam suvokti kuo patikimesnį gilios senovės vaizdą, iškelia nemažai klausimų, abejonių. Ypač dar vaikystėje išgirsti pasakojimai bei skaitytos knygelės apie kunigaikščius, pilis ir piliakalnius, minimus milžinus. Visa tai itin dirgina vaikišką vaizduotę, nes tada suvokdavai, jog senovės Lietuvoje gyveno milžinai, labai galingi ir stiprūs žmonės. Tokius didžiulius piliakalnius supilti, pastatyti galingas pilis galėjo tik žmonės milžinai. Toks praeities įsivaizdavimas tada atrodė visiškai patikimas.
Pirmoji mano pažintis su tikru piliakalniu, jo paskirties suvokimas galėjo būti 1943 ar 1944 metais, kai buvau Pakiauliškio pradinės mokyklos antro ar trečio skyriaus mokinukas. Mokytojas Peckus (vardo nepamenu) mus vesdavosi prie tada vadinto Pakiauliškio (dabar Klebiškio) piliakalnio. Tokios iškylos, kurias mes mokinukai labai mėgdavome, buvo rengiamos šiltuoju metų laiku – arba ankstyvą rudenį, arba jau vėlyvą pavasarį. Piliakalnis stovėjo apsuptas gilaus griovio, apaugęs krūmokšniais ir medžiais. Kai visi užkopdavome ant piliakalnio, mokytojas pasakodavo, kaip žmonės gindavosi nuo puolančių priešų. Iš jo pasakojimų ir išliko piliakalnių paskirties suvokimas – tai gynyba nuo priešų senovės Lietuvoje. Tie mokytojo aiškinimai duodavo daug peno vaikiškai vaizduotei, kaip lietuviai – milžinai daužė kuokomis, kirviais, ietimis badė, akmenis rito ant lipančių į piliakalnį priešų.
Piliakalnių yra ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos valstybių. Tačiau Lietuva išsiskiria jų gausumu. Moksliniai piliakalnių tyrinėjimai Lietuvoje buvo pradėti 19 a. pirmoje pusėje, žinoma, vyksta ir dabar. Ankstyviausi Lietuvos piliakalniai datuojami pirmu tūkstantmečiu pr. Kr. Yra sudarytas piliakalnių atlasas, kuriame paminėta arti tūkstančio piliakalnių. Piliakalnis – tai pilies kalnas, ant kurio Lietuvoje daugiausia būdavo statomos medinės pilys, o piliakalnio šlaituose įrengiamos gynybinės linijos. Žinoma, ne kiekvienas piliakalnis tapdavo pilies kalnu. Enciklopedijoje minima, jog apie 70 pilių siejamos su piliakalnių pavadinimais. Ten, kur ant piliakalnių buvo pastatytos pilys ar kitokie įtvirtinimai, Lietuvoje jau nuo 13–14 amžiaus būdavo apgyvendinami pilėnai – specialios paskirties gyventojų karinis sluoksnis. Pilėnų užduotis, pasak istoriko Edvardo Gudavičiaus, buvo pilies gynyba.
Piliakalnių, praktiškai panaudojamų šalies gynybai, era yra ganėtinai ilga. Mat medinės pilys Lietuvoje ant piliakalnių stovėjo iki 15 amžiaus. Taigi tas piliakalnių praktinio panaudojimo laikotarpis Lietuvoje tęsėsi apie 2000 metų, o gal ir ilgiau. Ką tai byloja? Ogi tai, kad mūsų protėviai, mūsų protėvių protėviai niekur nebėgo, nesitraukė, o žūtbūtinai kovėsi, gynėsi nuo priešų. Tad ir šiandien tarsi girdime jų šauksmą – čia mūsų žemė, čia mūsų namai, čia mūsų krašto gyva atmintis!
Bene ryškiausias kiekvieno lietuvio širdyje ir atmintyje išlikęs legendomis apipintas Pilėnų gynimas. Pilies gynėjai – pilėnai, vadovaujami kunigaikščio Margirio, keletą parų didvyriškai gynė pilį nuo vokiečių ordino riterių. Gana smulkiai aprašoma jų pasiaukojama kova su priešais. Kai pilėnai suprato, jog nepajėgs apsiginti, sukrovė didelį laužą, jame sudegino visą turtą, tada metė į laužą vaikus, ligonius, sužeistus kovotojus, o paskui patys žudėsi ir puolė į laužo liepsnas. Pats kunigaikštis Margiris pilies rūsyje nužudė savo žmoną ir pats nusižudė. Niekas neliko gyvas, niekas priešui nepasidavė. Žinoma, paskaičius tokius aprašymus, vis tiek kyla klausimas – kas galėjo taip smulkmeniškai papasakoti, kas dėjosi pilyje, jeigu neliko nė vieno gyvo liudininko? Tikriausiai tokiuose pasakojimuose yra kažkiek ir legendinių elementų, ir romantizmo apraiškų. Juolab kad dar iki šiol nėra tiksliai nustatyta, kurgi buvo ta Pilėnų pilis. Tik spėjama, kad galėjo būti Punios pilis arba kuri nors pilis Nemuno žemupyje, kurią vokiečių ordino riteriai pirmiausia galėjo užpulti.Tačiau tokia pilis buvo, ir panašios jos gynybos, matyt, būta. Svarbesni praeities įvykiai, ko gero, negalėjo išvengti legendinių elementų bei romantizmo. Kita vertus, kiekviena legenda atspindi ir tam tikrą dalį tikrovės.
Kaip ten bebūtų, bet Pilėnų dvasia niekur nedingo. Ji tebelydi mus, tarsi estafetė perduodama iš kartos į kartą Tai ir yra šiandien svarbiausia piliakalnių vertė po to, kai piliakalniai neteko praktinės šalies gynybinės reikšmės. Ir šiandien jų reikšmė nė kiek ne menkesnė nei anksčiau. Argi ne Pilėnų gynėjų narsą ir pasiaukojimą pakartojo pokario metais Lietuvos laisvės kovotojai – partizanai? Jie buvo patys tikriausi pilėnai, kuriems Pilėnų pilis buvo visa Lietuva. Jie gynė Lietuvą net ir tada, kai suvokė, kad liko vienų vieni. Už Lietuvos piliakalnį jie kovojo iki galo, kol sudegė toje kovoje. Manau, kad savo žūtį jie pasitiko kaip tikėjimą, kad laisvės vėliava suplevėsuos ant Lietuvos pilies bokštų ir skambės daina: „Per amžius dainavo lietuviai sustoję prie Vilniaus kalvų.“ Partizanų kovos metai – tai mano vaikystės, paauglystės metai. Be abejonės, daug jų kovos epizodų, nuotrupų išliko atmintyje. Visam laikui atmintyje išliko Šilavote matytas vaizdas pirmaisiais pokario metais, gal 1945 ar1946 metų vasaros antroje pusėje arba rudens pradžioje. Žydėjo jurginai. Buvo šiltas, saulėtas sekmadienio rytas. Gerai nepamenu, ar tada buvo koks atlaidas, ar eilinis sekmadienis. Žmonių prisirinkę nemažai. Mat tada nutilusių kaimų ne tik apie Šilavotą, bet ir kitur nebuvo, todėl į bažnyčią kiekvieną sekmadienį pasimelsti, susitikti su kaimynais, pažįstamais, giminaičiais susirinkdavo ne taip ir mažai žmonių. Artėjant prie šventoriaus mano dėmesį patraukė netoli šventoriaus tvoros, toje vietoje kur dabar pastatytas paminklinis akmuo partizanams, neįprastai didokas būrys stoviniuojančių žmonių. Nuėjau, prasispraudžiau arčiau ir pamačiau paguldytus du žuvusių partizanų kūnus. Atrodo, nenustebau, nes jau ne kartą namuose teko girdėti šnekant tėvus, kad tai Šilavote, tai Veiveriuose ar Prienuose žmonės matę paguldytus žuvusių partizanų kūnus. Atmintyje išliko kaip atrodė žuvusieji. Abu buvo Lietuvos karių uniformomis, su ant rankovių prisiūtais ar išsiuvinėtais trispalviais trikampiukais. Vienplaukiai, basi, pabalusiais veidais. Aiškiai matėsi kulkų paliktos žymės. Vienam juodai raudona dėmelė matėsi prie smilkinio, netoli ausies, kitam – tokia pat kaktoje, prie pat plaukų. Jau buvau pasitraukęs nuo tos vietos toliau, netoli vartelių į šventorių, kai pasigirdo padidėjęs šurmulys ir žmonių sujudimas ten, kur gulėjo partizanai. Sugrįžau atgal ir pamačiau ant partizanų kūnų ir šalia jų primėtytų jurginų žiedų. Kažkoks vaikėzas su šautuvu ant peties rėkavo, klausinėjo, kas mėtė jurginus, kas matė!? Nei kas mėtė, nei kas matė. Nebuvo tokių. Po kurio laiko pasigirdo prislopintas moteriškas balsas, man pasirodė lyg būtų aimana, lyg kokia dejonė.
– Aš mačiau, vaikeli, aš mačiau, – lyg su savimi kalbėjo senutė, apsigaubusi juoda skarele, išpuošta raudonais gėlių žiedais. – Žiūriu, – tęsė senoji, – tik krenta iš dangaus jurginų žiedai, tik krenta… balti, raudoni jurginų žiedai… tik krenta, tik krenta iš dangaus jurginų žiedai… – atrodė lyg maldą kalbėjo senutė, apsigaubusi juoda skarele, išpuošta raudonais gėlių žiedais. Nustojo rėkavęs ir vaikėzas O kas jam beliko daryti.
Ir šiandien piliakalniai, kaip garbingos praeities liudininkai, nėra praradę savo aktualumo. Jie svarbūs ir tuo, kad skatina žmones mąstyti apie praeitį, palyginti praeitį ir dabartį, sugretinti tolimą praeitį su nežinoma tolima ateitimi ir t. t. Šiandien dainose skamba: „piliakalnių šventų“, „Tėvynė – šventovė“. Įstatymuose neretai pabrėžiama, kad kiekvieno piliečio šventa pareiga – ginti Tėvynę. Piliakalniai, Tėvynė, Tėvynės gynimas yra šventumo visuma. Susilieja praeities šventumas su dabarties šventumu – piliečio pareigai ginti Tėvynę. Pilėnų pilies gynėjai visi žuvo – vieni nuo priešo rankos, kiti patys nusižudė, savo vaikus išžudė, kad neliktų nei pėdsako jų gyvo kraujo. Tačiau pilies taip ir neapgynė(gink Dieve, tai ne joks priekaištas jiems). Šiandien mums Pilėnai yra visa Lietuva. Ar mus tenkintų Pilėnų didvyrių pavyzdys? Manau, kad ne (gal geriau klausti – ar mane). Manau, neturime teisės kovoti taip, kad toje kovoje žūtume patys, kartu sudegindami ir savo pilį – Lietuvą. Išnyktų objektas, dėl kurio atidavėme savo ir savo palikuonių gyvybes, savo gyvąjį kraują. Ar gali mus tenkinti tokia susidariusi situacija: tolimoje, tolimoje ateityje, kai mes jau būsime tolimoje, tolimoje praeityje, kažkas, domėdamasis praeitimi, tyrinėdamas ją pasakotų, rašytų, jog buvo tokia valstybė Lietuva, kurią didvyriškai gindami nuo priešų žuvo visi jos gyventojai ir ta didvyrių valstybė Lietuva nustojo egzistavusi. Kurioje vietoje ta drąsių žmonių valstybė Lietuva buvo, dar nėra tiksliai nustatyta.
Na, o kaip su tais Lietuvos priešais, pavojais šiandien? Ko jau ko, bet priešų, grėsmių Lietuvai, pagal aukščiausios valdžios nuorodas, tikrai nestokojama. Štai atnaujintoje Nacionalinio saugumo strategijoje nurodoma net 14 mūsų šaliai pagrindinių grėsmių. O kiek dar yra nepagrindinių grėsmių? Net pagalvojau – ar ši grėsmių gausa negali būti viena iš priežasčių emigruoti iš šalies? Vienos grėsmės yra išorinės, kitos – vidinės. Iš pastarųjų pažymėtinos socialinė ir regioninė atskirtis, demografinė krizė, korupcija ir t. t. Natūraliai kyla klausimas – kaip mes čia nugyvenome, kaip nuvairavome valstybę, kad tiek sukūrėme savo Tėvynei vidinių grėsmių? Kas išdrįs ir prisiims atsakomybę? Ko gero, atsakymas tokiais atvejais būna vienas – visi turime prisiimti atsakomybę. Tegul bus taip…
Piliakalnių šventų atmintis mus įpareigoja nugalėti visas grėsmes. Ir jos bus nugalėtos. Reikia tik teisės ir teisingumo sutapimo, reikia visų geros, tvirtos valios ir proto. Manau, tai yra svarbiausi ir patkimiausi mūsų ginklai kovoje su iškilusiomis grėsmėmis.
Antanas Krūvelis
