Ko tikisi ligoniai iš naujos valdžios
Tai, kad Lietuvos žmonės nori realių permainų, parodė rinkimai, kai valdžia buvo patikėta naujiems, atrodo, kompetentingiems ir sąžiningiems tautos išrinktiesiems. Reikia tikėti, kad jie žino, ko žmonėms reikia ir ką galima pažadėti. Nors iš tikrųjų nieko naujo ir nesakė, juk valdžioje buvusios partijos taip pat kiekvieną kartą prieš rinkimus akcentuodavo, kad žino, ko nori žmonės ir kaip tai jiems suteikti. Deja, kalbos ir liko tik kalbomis, o žmonės geriau gyventi nepradėjo. Ir neaišku, kada pradės.
Neseniai teko kalbėtis su žmonėmis gydymo įstaigose. Ko tikisi ir ko nori žmonės, kai suserga ir tenka lankytis poliklinikose ir ligoninėse?
„Norisi daugiau gydytojų dėmesio. Štai ateinu išsirašyti vaistų, bet kad tai padaryčiau, turiu prieš savaitę užsiregistruoti pas šeimos gydytoją. Atėjęs laukiu, nes ne visada nustatytu laiku patenku pas gydytoją. Be to, jeigu vieni vaistai baigiasi vieną dieną, o kiti po 7–10 dienų, gydytojas liepia ateiti vėl, nes negali ir neturi teisės išrašyti anksčiau. Lyg tuos vaistus aš pirksiu ir pasidėsiu savo malonumui ar kam nors parduosiu… Juk galėtų vaistus išrašyti ir sesutė ar koks nors paskirtas administracijos žmogus, kad nereikėtų trukdyti gydytojo brangaus laiko. Juolab kad gydytojas dažnai net nepaklausia apie tavo būklę, nepamatuoja net spaudimo. Tai iš tikrųjų netvarka“, – sakė vyriškis, lūkuriavęs prie bendrosios praktikos gydytojo kabineto durų.
Beje, apie vaistus kalbėjo ir kiti žmonės. Ir ne tik pensininkai, kuriems dėl sveikatos problemų tenka per dieną „suvalgyti“ 10–15 tablečių. Gal vartojant naujesnius ir efektyvesnius vaistus jų reikėtų mažiau ir kainuotų pigiau? Dirbantis ir gaunantis didesnį negu minimalus atlyginimą žmogus dar gali nusipirkti ir nekompensuojamų vaistų, bet ką daryti tam, kuris iš minimalaus atlyginimo turi išmaitinti vaikus ir dar nusipirkti būtinų vaistų, kurie kainuoja brangiai? Gal turėtų būti svarbiau vaistų kokybė, o ne kiekybė? Gal dabar valdantieji apie tai pagalvos?
„Piktina ir dabartinė reabilitacija ligoninėje. Žmonių kiekvieną dieną daug, tad darbuotojos vos spėja suktis. Galima tik džiaugtis, kad čia dirba nuoširdžios ir mielos moterys ar merginos. Tik ar labai daug naudos iš tos reabilitacijos? Toks gydymas nėra efektyvus, juk po parafino ar kitos šildomosios procedūros iš karto išeini į šaltį, negali ramiai ir šiltai pagulėti. Dar kita bėda, kad reabilitologo paskirtų procedūrų – masažo ir mankštos reikia laukti savaitę ar daugiau. Juk žinome, kad užklupus ligai, ar patyrus traumą reikia tuoj pat sulaukti pagalbos, kad sumažėtų skausmas. Niekas nekaltina darbuotojų ar gydytojų, juk tokia reabilitacijos tvarka tvirtinama tikrai ne provincijos ligoninėse. Todėl labai norėtųsi, kad ir sveikatos apsaugos sistema pradėtų veikti efektyviau.“
Straipsnio autorei pačiai teko rudenį iš ligoninės po procedūrų pavėžėti vieną aštuoniasdešimtmetę močiutę. Moteris pasakojo, kad pavėžėti iki ligoninės nėra kam, vaikai gyvena ne Prienuose, anūkėlė, kuri anksčiau padėdavo, dabar Norvegijoje. Tad ir keliauja močiutė kas rytą į ligoninę autobusu, o iš ten – prašo, kad kas pavėžėtų, arba keliauja pėsčiomis per tiltą į miesto centrą. Moteris dar pasidžiaugė, kad čia, ligoninėje ir poliklinikoje, gali gauti pirmines paslaugas, o kas būtų, jeigu tokia sveikatos priežiūros įstaiga būtų likviduota?
Nesinori vardinti girdėtų pasakojimų apie kai kurių gydytojų elgesį, ypač su senyvo amžiaus, neįgaliais ligoniais. Kai išgirsti, net nesinori tuo patikėti… Štai viena moteris pasakojo, kad buvo pakliuvusi į nemalonią padėtį dėl to, kad būdama geros širdies palydėjo sunkios būklės kaimyną ar giminaitį į ligoninę, tikėdamasi, kad ten juo bus pasirūpinta. Tačiau dėl to, kad žmogus neatitinka kažkokių balų, nes dar judina rankas ar kojas, pagalbos vargu ar sulauksi ir teks vežtis ligonį namo, savo atsakomybėn. Vargais negalais pašnekovei pavyko palikti atvežtą į ligoninę kaimyną stebėjimui per naktį, o vėliau buvo sutvarkyti ir reikalingi dokumentai.
Ar reikalinga ligoninė Prienuose ar kitame periferijos miestelyje? Kiekvienas atsakys vienu žodžiu – taip. Tik Sveikatos ministerijos darbuotojai mano, kad viską reikia koncentruoti didžiuosiuose miestuose, didžiosiose ligoninėse. Ar iš tikrųjų? Ne vienas pavyzdys rodo, kad vežiojamas iš vienos gydymo įstaigos į kitą žmogus ir galus atiduoda, iškeliauja pas Viešpatį. Ne ką geriau būna ir patekus į didžiąsias ligonines. Žmogui tenka kelias valandas gulėti koridoriuose, kol būna apžiūrėtas ir paguldytas į ligoninę. Gerai, jeigu nešaltas metų laikas, jeigu dar yra artimųjų, kurie palydi, o jeigu jų neturi, tai nežinotum, ką daryti, kai vėlų vakarą medikai nuspręs tave išleisti namo. Iš Kauno taksi grįžti?
„Ar nebūtų geriau, jeigu apžiūrėtą ligonį vėl parsivežtų greitoji atgal į rajoną ir gydytų vietoje? Kaip tada artimiesiems aplankyti ir juo pasirūpinti? Ne paslaptis, kad paguldžius ligonį į bet kurią Kauno ligoninę būna problemų – nepasirūpinama jo higiena, jis nepamaitinamas. Personalas teisinasi, kad čia ne slaugos ligoninė, kad tam nėra žmonių. Šis užburtas ratas vis sukasi ir nežinia, kas jį sustabdys“, – pasakojo moteris, neseniai išgyvenusi tokią patirtį.
Dažnas turi ką papasakoti apie mūsų nesveiką sveikatos sistemą. Daug tenka išgirsti ir išklausyti. Kiekvieno atvejis vis kitoks, bet kartu ir labai panašus.
Mes daug ko nežinome, kas vyksta respublikinėse ligoninėse ir poliklinikose. Išgirstame tik tada, kai atliekami specialūs tyrimai, kai iškyla aikštėn piktnaudžiavimo faktai – nupirkta brangi aparatūra nenaudojama, nes kažkas panaudojo lėšas ne pagal paskirtį, didžiųjų ligoninių vadovai gauna didžiulius atlyginimus (buvo skelbta spaudoje ir televizijos laidose).
Taigi faktų, kurių geriau nebūtų, rasime visur. Taip pat ir tada, kai užveriamos gydymo įstaigos durys, kai „užlūžta kompiuteriai“ ir nepriimami ligoniai.
Žmonės tikisi, kad naujoji valdžia pagaliau prisimins ir žmogų, o ne tik deklaruos tai prieš rinkimus.
