Rugsėjo 23-ioji – Holokausto Lietuvoje atminimo diena
Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena susijusi su 1943 09 23 diena, kai buvo likviduotas Vilniaus getas – dalis šio geto kalinių buvo nužudyti Paneriuose, kita dalis pateko į koncentracijos stovyklas, įkurtas nacių okupuotose teritorijose. Lietuvoje žydų genocido aukų atminties diena minima nuo 1994-ųjų metų.Iki karo Lietuvoje gyveno apie 220.000 žydų tautybės žmonių, o Vilniaus miestas buvo vadinamas „Šiaurės Jeruzale“. Ir Balbieriškio miestelio istorijoje buvo toks laikas, kai daugiau nei 50 proc. miestelio gyventojų buvo žydai. Todėl labai svarbu žinoti apie tragišką žydų tautos likimą nacių okupuotoje Europoje ir Lietuvoje, Antrojo pasaulinio karo metu. Svarbu, kad suvoktumėm, jog Holokaustas – masinis žydų žudymas, nėra vien Paneriai, Kauno IX fortas ar kita masinė žydų žudynių vieta. Holokaustas, kaip tragedija, yra Lietuvoje gyvenusių žydų – Lietuvos piliečių – netektis, gyvenusių Lietuvoje, kūrusių visų mūsų valstybę, puoselėjusių savitas tradicijas ir kultūrą.
Minint 75-ąsias šios tragedijos metines rugsėjo 23 dieną Balbieriškio pagrindinės mokyklos direktorius Stasys Valančius 5-10 klasių mokiniams vedė pilietiškumo pamoką, skirtą Balbieriškio miestelio žydų genocido aukoms atminti.Uždegus simbolines žvakutes, salei sustingus tyloje, nuskambėjo čia gyvenusių ir žiauriai nužudytų žydų vardai – Sara, Icchakas, Kaimas, Dora, Cilė, Riva, Gita, Keila, Jakovas, Aronas….
Dailės būrelio nariai, padedami mokytojos Onos Žvirblienės, surengė piešinių parodą, meninėmis priemonėmis padedančią suvokti skausmą ir istorijos tragizmą. 5-8 klasių mokinių atstovai, laikydami rankose po akmenėlį, išvyko į Marijampolę ir Prienus, prisijungdami prie pilietinės iniciatyvos ,,Atminties kelias“. Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti šios dienos paminėjimą inicijuoja jau 12 metų. Simboliškai mintimis nuėjome tą kelią, kuriuo į mirtį ėjo Balbieriškio miestelio žydai.Vaikiškų rankų sušildyti atminties akmenėliai buvo padėti masinių žudynių vietoje.
Norisi tikėti, kad prisimindami nekaltai nužudytus, prisilietę prie tragiško istorijos puslapio, tapsime pakantesni vieni kitų atžvilgiu, nešildysime užantyje neapykantos akmenų, suvoksime, kad svetimo skausmo nebūna.
Mokytoja Reda Valančienė
