Nauja knyga ir kitoks Justinas Marcinkevičius
Birželio 3 d. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje vyko Justino Marcinkevičiaus poezijos rinktinės „Viešpatie, nejaugi neprašvis?“ pristatymas. Pristatyme dalyvavo knygos sudarytojas, poetas Arnas Ališauskas, poetė, kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė, Justino Marcinkevičiaus asmenybės ir kūrybos gerbėjai.
Poetas Justinas Marcinkevičius vis sugrįžta į amžinuosius namus savo vardo bibliotekoje prisiminimų, įvairių sukakčių paminėjimo vakarais – ir naujomis, po mirties leidžiamomis knygomis. Šįkart poetas sugrįžo su naująja knyga, kurią atlydėjo jos sudarytojas, poetas, prieš keletą metų Prienuose su kitu poetu, kraštiečiu Donaldu Kajoku jau viešėjęs Arnas Ališauskas ir kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė, poetė, eseistė, kultūros analitikė, įvairių kūrybos premijų laureatė, 2014 m. poezijos metų knygos autorė Giedrė Kazlauskaitė.
Daug ankstyvųjų eilėraščių ir mažai su poetu suaugusių tekstų
„Viešpatie, nejaugi neprašvis?“ – Justino Marcinkevičiaus poezijos rinktinė, apimanti ir atverianti autoriaus kūrybą nuo pirmosios knygos iki rinkinio, sudaryto iš eilėraščių, rastų po rašytojo mirties (1930–2011)“, – trumpai knygą pristatė jos sudarytojas Arnas Ališauskas, išsyk pakviesdamas renginio dalyvius ne statiškam bendravimui, įspraustam į formalaus knygos pristatymo rėmus, o dialogui (kuris, regis, tikrai pavyko).
Kalbėdamas apie knygos sudarymo, tekstų parinkimo principus, pavadinimo atsiradimą, svečias paaiškino knygą sudarinėjęs tokiu principu, kad būtų įdomu skaityti pačiam. Šioje knygoje nėra kai kurių tekstų, kurie tokie suaugę su Just. Marcinkevičiumi: nėra „ašaros Dievo aky…“, „Tai gražiai mane augino…“ Nėra tų eilėraščių, kurie yra dainuojami, nes, kaip sakė poetas (priklausantis naujosios kartos kūrėjams. – Aut. past.), jis turi tokią eretišką teoriją, kad geras eilėraštis ir geras dainos tekstas ne visada sutampa. Jam Just. Marcinkevičiaus kūrybos aukštumos yra baladžių poema „Devyni broliai“, „Liepsnojantis krūmas“, rinkiniai „Vienintelė žemė“ ar „Už gyvus ir mirusius“. Vis dėlto į paskutinius skyrius sudėti eilėraščiai iš paskutinių Just. Marcinkevičiaus knygų, kur, anot knygos sudarytojo, radosi daugiau meditacijos, netgi subjektyvių dvejojimų, poeto pokalbių su savimi. Daugiau to, kaip yra rašiusi V. Daujotytė, mylinčiosios bendruomenės poeto. A. Ališauskas pripažįsta, jog šioje dalyje yra individualios vieno ir vienišo žmogaus lyrikos, bet tikina, kad tai nėra pagrindinė knygos dominantė, kaip kad kalbama (esą į knygą sudėta tik individualistinė, poeto subjektyvumu grįsta lyrika).
Jeigu dabar būtų sudaryta knyga, pavadinimas, kaip tikino poetas sudarytojas, tikriausiai būtų kitoks, nes tas „Viešpatie, nejaugi neprašvis?“, anot jo, yra labai įelektrintas, turintis daug sąsajų su dabartiniu stumdymusi, kuris vyksta aplink Marcinkevičiaus pavardę: „Į tą „…nejaugi neprašvis?“ gali sudėti viską – naktį, pagirias, fizinę ar psichologinę kančią… Nejaugi neprašvis tautai? Nejaugi neprašvis valstybei? …žmogui, kuris daužosi ir ieško išeities, nežinodamas, kaip bus?..“
„Marcinkevičius yra Marcinkevičius – nei jį nutylėsi, nei apeisi. Gali patikti, gali nepatikti, bet tai yra mūsų literatūroje ir poezijoje viena iš atraminių figūrų“, – pabrėžė A. Ališauskas, prisipažindamas ne iš karto priėmęs Just. Marcinkevičių vien dėl to, kad mokykloje jis buvo brukamas kaip lietuvių autorius numeris vienas. „Yra mūsų poezijos panteonas, yra autoriai, kurie sudaro literatūros visumą, o juos susirandi pagal savo skonį“, – pabrėžė jaunasis poetas, pasisakantis prieš poetų, rašytojų reitingavimą.
„Justinas Marcinkevičius – poetas visiems žmogaus amžiams ir visiems supratimams“
Kultūrologė, poetė Giedrė Kazlauskaitė pasakojo, jog jai buvo malonu skaityti naują rinktinę, nes senokai nebuvo patyrusi tokio nuoseklaus skaitymo malonumo. Naujai sudarytas leidinys įdomus dėl to, kad jame nėra populiarių tekstų, bet naujai atsivėrė ankstyvasis Marcinkevičius (1966-ųjų,1967-ųjų kūryba). Priešingai nei Arnui, jai, pabrėžė, ši poetika labai graži – daug kaimo, paprastumo, religingumo, bažnyčios motyvų, daug užuominų į partizanus. Galbūt dėl to, kad mokykloje, kitaip nei Arnui, jai nebuvo Marcinkevičius primestas. Poetė taip pat užsiminė apie konfliktus viešojoje erdvėje dėl Marcinkevičiaus asmenybės, bet siūlė to nesureikšminti, nes politikai, anot jos, ateis ir išeis, o menas pasiliks.
Svečiai ilgokai dalijosi mintimis, įžvalgomis ir atsakė į skaitytojų klausimus, kalbėjosi apie Just. Marcinkevičiaus kūrybą, jos ištakas, jo pasaulio matymą, apie poezijoje pasikartojančius simbolius ir temas, kurios keliauja per eilėraščius lyg nematoma gija. Samprotavo apie literatūrą plačiąja prasme ir poeto vietą XX amžiaus lietuvių literatūroje, jo įtaką moderniosios kartos kūrybai. „Justinas Marcinkevičius per save kaip per tiltą į modernizmą nuveda ne vieną poetą. Pati jo biografija brandi, nes patirti visi istoriniai virsmai. Ir tai atsispindi kūryboje. Tai – visos epochos figūra“, – pabrėžė poetas ir knygos sudarytojas A. Ališauskas. Nors Just. Marcinkevičiaus, kaip sakė, tiesioginiu savo literatūros mokytoju nelaikąs (mokęsis iš H. Radausko, T. Venclovos, G. Patacko) ir atradęs jį daug vėliau, bet tas atradimo džiaugsmas irgi buvęs didelis. „Ir tai tik dar kartą įrodo, kad Justinas Marcinkevičius – poetas visiems žmogaus amžiams ir visiems supratimams“, – sakė A. Ališauskas.
Renginio metu skambėjo Just. Marcinkevičiaus eilėraščių žodžiais sukurtos dainos, kurias atliko Ramunė Liutvynskienė ir Daiva Radzevičienė, paraginusios prisijungti ir kitus dalyvius. Klausytojai turėjo galimybę pasiklausyti ir paties Just. Marcinkevičiaus gyvo žodžio, jo skaitomų – ir Prienuose, susitikimuose su kraštiečiais, ne kartą skambėjusių – eilėraščių: „Tie langai“, „Brolio apraudojimas“, „Žemė“, „Širdys“, „Sena abėcėlė“, „Brolis“, „Sesuo tylioji“.
Už puikų knygos pristatymą knygos sudarytojui A. Ališauskui ir jį atlydėjusiai poetei G. Kazlauskaitei dėkojo viešosios bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė, renginio dalyviai, knygą įsigiję ir jau spėję pavartyti bibliotekos skaitytojai. Mokytoja Anarsija Adamonienė padėkojo svečiams, taip giliai išanalizavusiems Just. Marcinkevičių ir taip subtiliai jį suprantantiems.
Renginio metu D. Čepeliauskienė įteikė aktyviausios metų skaitytojos vardą pelniusiai mokytojai A. Adamonienei Seimo pirmininkės L. Graužinienės padėkos raštą ir dovanėlę. Mokytoją nominuoti pasiūlė Prienų r. Just. Marcinkevičiaus viešoji biblioteka. Geriausi Lietuvos skaitytojai buvo apdovanoti gegužės 25 d. Seime.
