“Knygoje mano Gimtinė, knygoje – mano šalis”
Kovo 11-ajai, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai skirtas patriotinio eilėraščio „Čia Lietuva!“ konkursas. Bibliotekų metus pažyminti tema: “Knygoje mano Gimtinė, knygoje – mano šalis”
Valstybės ir Kalbos šventei
Atstovaudamas LR Seime Prienų ir Birštono krašto žmonėms jaučiu didžiulį įsipareigojimą tautai ir Tėvynei. Kviesdamas kraštiečius dalyvauti patriotiniuose projektuose – įsipareigoju savo gimtajai kalbai. Tai žinia Jums ir man, kad pareiga viena, sujungianti grįžtamuoju ryšiu. Kaip ir Tėvynė – tai kalba, kalba – tai Tėvynė. Ji čia. Kur tavo ir mano tampa mūsų. Čia jos namai. Ir Tavyje, ir manyje. Neišvarykime kalbos iš savo namų. Sunku gyventi be pastogės, būti tremtiniu svetimoje ir savoje šalyje. Glauskime kalbą prie savo kūno ir dvasios, šildykime savastimi. Tikėkime, kad jos dėka mes, lietuvių tauta, buvome, esame ir būsime Lietuvos valstybe su savo praeitimi, dabartimi ir rytdiena. Kad pirmas ir paskutinis žodis mūsų lūpomis yra ir bus tariamas lietuviškai.
Dėkoju visiems, kurie dalyvaujate gimtosios kalbos projektuose, visiems, kurie juos palaikote ir visiems, kurie esate lietuviais. Su mūsų Valstybės ir Kalbos švente! Skaitykime, grožėkimės ir didžiuokimės, kad lietuviais esame gimę!
Lietuvos Respublikos Seimo narys Andrius Palionis
Knyga – lyg likimas
Verutė gyvena trečiojo amžiaus „ vienuolyne”. Jos telefonas skamba vis rečiau, o aplink ją tiek daug tuščių kėdžių. Nuo kiekvieno kauburėlio ji griūna lyg pakirsta. Jos būsena primena maldą. Malda jau tampa kiekvienas jos judesys ir kiekvienas žingsnis. Verutė gerai žino, koks pats trumpiausias kelias sutikti Dievą – gyventi invalido vežimėlyje.
Trečiajame gyvenimo veiksme Verutė neteko visų savo vaidmenų. Kažkada ji buvo dukra, mylimoji, žmona, mama. Jos rankos buvo tinkamos ne vien kauptuko rankenai apkabinti. Jos, – tos rankos, kitiems atidavė daugiau, negu turėjo pačios, negu galėjo turėti. Ir štai trečiajame gyvenimo veiksme visi Verutės vaidmenys dingo. Mama tapo jau ne per daug reikalinga, nes jos rūpestis tik stabdytų suaugusių vaikų augimą. Neliko žmonių, kuriuos ji labiausiai mylėjo. Vienatvė lyg juodas balandis atskrido prie jos lango. Dabar Verutė verkia nuo bet kokios minties apie bet ką, kas buvo išgyventa. Šios moters gyvenime nebuvo gražių žodžių, bet kiekvienas žodis jai buvo daug reiškiantis.
…Verutė iš paskutinių jėgų keliasi iš lovos ir drebėdama slenka spintelės link, žvilgsniu įsikibusi į vaistų dėžutę. Nėra kas stovėtų greta ir kiekvieną akimirką būtų pasiruošęs suturėti ją begriūvančią. Suklupusi ji pati sau teisinasi, kad lenkėsi… Dievui… Anūkams ji atrodo beviltiškai pasenusi su savo Dievo tikėjimu ir Dešimčia Dievo Įsakymų. Jos vaikai ir anūkai nematė, kaip ilgai, po raukšlelę ji seno, kaip traukėsi jos jėgos, kaip nyko jos kūnas, kaip dėl ilgametės vienatvės, nuolatinio liūdesio ,tylinčio telefono ir nebuvimo su kuo pasėdėti drauge, deformavosi mamos būdas. Kai gyvenimas daužė, ji krito. Net už stiklo plikomis rankomis įsikibti bandė. Ir niekam nesakė, kad skausmo jau negali pakelti. Pamažu ji apaugo metais. Jos plaukai tapo panašūs į šerkšnotus medžius. Saulėti ir nepasikeitę išliko tik jaunystės vaizdai, paženklinti vaikų veidu. Į nuoširdžias moters išpažintis ir pasakojimus jos pažįstami dabar jau atsiliepia tik vienskiemeniais žodžiais. Tada senolė supranta, kad savo kalbomis, tikriausiai, jau peržengė ribas ir turėtų… nutilti. Dėlto ji pajunta dar didesnį savo kūno nesvarumą, paralyžiuojantį nuovargį ir vis labiau silpstančias rankas. Žingsnis jai tampa ilgesnis už gyvenimą. Ir tada ji į rankas pasiima… knygą. Su knyga rankose vakarą ji sutinka lyg brolį. O rytas taip toli, toli… Skaito Verutė ir pajunta, kaip rimsta jos siela. Ji skaito ir jaučia, lyg visa tai sapnuotų. Iš knygos į jos sapną ateina patys geriausi žmonės. Senolei atrodo, kad jie gyvena jos glėby. O svarbiausia, jie pirmieji niekada nenutraukia jos pokalbio. Kiekviena knyga senolei jteikia po porciją drąsos. Vienoje knygoje Verutė skaitė, kad pats svarbiausias dalykas gyvenime – turėti ką mylėti. Visa kita nesutrukdys žmogui būti laimingam. Yra knygų, kurias Veronika patartų pardavinėti vaistinėse, kaip gyvenimo vitaminus. Nes kartais viena knygos eilutė tiesiogiai paveikia žmogaus sveikatą, mintis, veiksmus, sprendimus, pakeičia gyvenimą ir likimą, padeda nubraukti sielos rūdis, sugrąžina brangiausius vaizdus, suteikia pasitikėjimo ir mobilizuoja protą. Jeigu tavo draugas – knyga, tavęs niekas nestumdys, nežemins, nedrįs įžeisti, visi tave vertins ir gerbs. Verutė verčia puslapį po puslapio ir meldžia, kad tie puslapiai niekada nesibaigtų. Skaitant minutės slenka lėtai, o valandos – greitai. Kartą ji beskaitydama gerokai prisvilino puodą. Iš bulvių liko tik … nuodėguliai. Bet užtat… kiek perskaitė.
Knyga senolei visada padeda, nes išskyrus sapną, nebėra kur grįžti. Perskaito – ir išeina , kaip iš bažnyčios. Šviesia viltimi nusidažo moters žvilgsnis, o į gyvenimo ritmą ima taikyti ir jos širdis.
Dabar Verutė varto poezijos tomelį. Užkliuvę už ketureilio sudrėksta jos akys: „Širdis – lyg dykuma tuščia, tartum stovėčiau prie bedugnės. Nedaug iš ko ir liko rinktis, įveikus vandenį ir ugnį. Svajonių tų – bala nematė…Tik va, kad kojos nebeklauso, Dažnai į dangų kyla akys, gal smėlio kas pripylė? Sausos…”
Gera knyga, lyg motina, tarsi pati Verutė. Ji neįveikiama nei stichijų, nei laiko. Skaito Verutė ir tarsi kalbasi su draugu, tarsi eitų per tiltą, kuriuo susisiekia žmogus su žmogumi, širdis su širdimi, kad ir kaip toli vienas nuo kito jie gyventų. Atrodo, toks mažas daikčiukas ta knyga, o šitiek gražumo joje yra. Knygą Verutė vertina ir myli kaip muziką, kaip Tėvynę. Knyga gali pastoti kelią net kulkai, lekiančiai Tėvynės pusėn. Knygų žodžiai jai skamba lyg bažnyčių varpai. Verutė mėgsta knygas apie žmonių gyvenimą ir likimus, apie Lietuvą, mėgsta tas knygas, kurių mintys paprastos ir suprantamos. Kiekvieną kartą moteriai iš atminties vis išplaukia koks nors perskaitytas vaizdas, apie kurį ji ilgai galvoja ir ilgam įsimena, nes skaitymas žmogui padeda visada, kai tu esi labiausiai nusivylęs ir nelaimingas. Būtent todėl knyga Verutei buvo ir liks jos gėlynas ir jos sodas, kuriame kada tik nori ji gali prisiskinti gražiausių vaisių ir žiedų. Veronika lenkia galvą prieš žmones, kuriems Dievas padovanojo rašytojo talentą, o jų žodis, keliantis žmogaus ir tautos dvasią, tapo jų profesija. Poetai – tarsi žemės angelai. Verutė peržegnoja šventą jų kūrybos duoną ir skaito toliau.
Eiti mylimos Tėvynės keliais su lietuviška knyga rankoje – pats kilniausias kiekvieno lietuvio gyvenimo tikslas. Apie Tėvynę ir meilę kalbėti galime kiekvienas, bet ją aprašyti gali tik didis žmogus. Prieš taiklų žodį bejėgiai visi. Įveikti galima tik išmintimi. Nuo knygos šviesos ne tik širdyje, tautoje, bet ir pasaulyje šviesiau pasidaro. Laimingi buvo, yra ir bus tie žmonės, kuriems knyga yra jų viltis, jų stichija, jų galių jkvėpėja. „Draugystė su knyga – lyg šypsena pavargusiam. Jos negalima nupirkti, išreikalauti ar pavogti. Ji pati sau reikalinga tol, kol kam nors padovanojama”,- Verutė ilgam susimąsto. Apie savo pačios knygą Veronika niekada negalvojo. Žinoma, ji būtų parašyta, iššlavus visus jos gyvenimo stalčius. Tačiau Veronikos gyvenimo knyga, lyg likimas, lyg trapus, spalvotas vitražas, taip ir liks jos stalčiuose. Ir niekas kitas , be jos pačios, tos knygos niekada neskaitys…
Žodis.
Vakaras. Stoviu aukštai, virš miesto. Stebiu horizontą. Vėjas švelniai glosto man nugarą.
Apsidairau.
Maža knygelė. Spalvota: geltona, žalia, raudona….
Greitai praverčiu puslapius, perskaitau pirmus žodžius: GARBĖ, ISTORIJA, SVAJONĖS.
Žodis… spalva…. LIETUVA….
Veiverių Tomo Žilinsko gimnazija
Diana Tutlytė IIIg
Mokytoja E. Keturakienė
Stakliškių gimnazijos 2-os klasės mokinių kūryba patriotinio eilėraščio
„Čia Lietuva“ konkursui.
Mokytoja Dalė Stankevičienė
Mano gimtinė
Mano gimtinė – graži Lietuva.
Laiminga, turtinga,
Tą jaučiu visada.
Apie tai kalbam su tėčiu ir mama.
Čia gražiausios vietos,
Čia gimti namai.
Čia gimė tėtis ir mama.
Čia ir aš augu su sese.
Astijus Sebeika 2 klasė
Tėviškė
Mano tėviškėj visada gražu.
Ošia šilas,
Paukščiai čiulba,
Čiurlena upelis.
Čia gera grybauti,
Uogauti, žvejoti,
Po pievas bėgioti
Ir apie ateitį svajoti.
Rokas Kazlauskas 2 klasė
Trispalvė
Kartą išėjau į lauką.
Ir žaidžiau su broliu.
Pastačiau aš pilį
Iš geltono smėlio.
Brolis atnešė vėliavėlę,
Gražią trispalvėlę.
Papuošiau ja pilį.
Geltona, žalia ir raudona
Ilgai vėjyje plazdės.
Jonas Marcinkus 2 klasė
Gimtinė
Mano gimtinė Lietuva.
Didelė, graži, miela .
Čia šviečia saulė, žydi gėlės,
Ošia gimtinės berželiai.
Čia tėtis aria senelių žemę.
Čia mama sodina rūtelę žalią.
Čia aš daržus raviu,
Ir brolį į talką kviečiu.
Miglė Kralikauskaitė 2 klasė
Lietuva
Lietuva – mano gimtinė.
Lietuva – mano namai.
Aš iškelsiu trispalvėlę,
Mažą vėliavėlę,
Kad visi matytų,
Laisvą Lietuvėlę.
Mamą, tėtį ir gimtinę
Pasižadu visada mylėti.
Mano namai
Didžiuojuos gimtine sava.
Kur užaugo močiutė
Ir mano mama.
Kur sodai žaliuoja,
Upeliai vingiuoja.
Kur juoko sklidini namai,
Čia gyvena laimingi vaikai.
Gabrielė Valinčiūtė 2 klasė
Tėviškės šiluma
Už eglių žalių…
Už skarų jų sunkių
Mano tėviškės ugnys kūrenas.
Pareinu aš tenai,kur grožybių kalnai širdį kelia į viršų ,o
nuoskaudas gelmėn nuridena.
Ne, nereikia vargų, rūpesčių ir klaidų.
Juk čia šitaip gražu.
Čia miškelis, alksnynas,o šičia – šilelis.
Ne Anykščių,o ne. Bet mėnulio šviesa jo visus stebuklus atidengia.
Būsiu čia dar ilgai.Pabudėsiu tikrai.
Lyg tai žodžiai šilti,lyg kanopos žirgų iš praeities atžvanga .
Birutė Mitkevičienė
Tai – Lietuva
Art u matei ką nors gražesnio
Už saulės spindulius ryte,
Už rasą, šypseną auksinę,
Už švelnų rūką laukuose?
Už spalvomis vaivorykštę nulietą,
Už lietų, kai diena beprotiškai karšta,
Už debesis, už dangų ir už sniegą…
Ir man gražesnio vaizdo čia nėra,
Nes aš žinau: tai – mano Lietuva!
Vilija Janulevičienė
Prienų r. sav. Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos
Mokytoja metodininkė
Stelmužės ąžuolo tvirtybėj,
Baltijos jūros bangose,
Nemuno vingiuose ir Vilniaus didybėj –
Mano Lietuva.
Senolių godose,
Mamos lopšinėje graudžioj,
Miškų šlamėjime,
Vandens mūšoje –
Tėvynė mano Lietuva.
Mano širdyje –
Mano Lietuva…
Vilius Paulikas
Birštono gimnazija, 8b klasė
Žalgirio mūšis
1410 liepos penkioliktą
Vyras prieš vyrą sustojo-
Lietuviai ir kryžiuočiai.
Didysis Vytautas ir kryžiuotis
Ulrikas fon Jungingenas.
Prasidėjo kova:
Grūmėsi vyras su vyru,
Trupėjo ginklai,
Ore švytravo kalavijai…
Didvyriai krito,
Motina žemė siurbė jų kraują.
Kryžiuočiai pabėgo iš mūšio,
Ir pergalę laimėjo Didysis kunigaikštis Vytautas.
Kai kurios moterys nesulaukė savo vyrų,
O motinos sūnų.
Griunvaldo žemė saugo kovų paslaptį.
Vakaris Diškevičius
Birštono gimnazija, 5b klasė
Geltona, žalia, raudona
Geltona, žalia, raudona-
Nupiešiu šias spalvas.
Kaip savo protėvių vėliavą
Apgintą per skausmą ir kančias.
Nupiešiu dar saulę,
Užtemdytą vargais.
Ir dar lietuvio garbę,
Ir pamirštus kapus…
Aš sugrąžinsiu meilę
Į motinos širdį.
Aš žemėje garbingai
Gyvensiu Lietuvos.
Šioj saujoj didelėj.
Ir su trispalvės meile,
Kaip rudenio dermėj.
Austėja Suchockaitė
Birštono gimnazija, 5b klasė
Paveldėta gimtinė
Gimtinė mano – knygos lapai nutapyti saulės spinduliu šviesiu.
Kiekvieną versdama šypsniu palydžiu .
Dabar man čia jauku,
Bet protėviams tai iškovoti buvo taip sunku.
Manau, tai jūs, didingo stoto vyrai-
Sutalpinti tarp eilučių kelerių
Sukūrėt viską nepailsdami beprotišku greičiu:
Ir užrašytą mąstymą didingą jūsų šiuo metu liečiu,
Nes jis atspausdintas guli po bevardžiu pirštu.
Beskaitant knygą apie jūsų ryžtą
Gal taip bent gausit šilumą, kurią garbingai užsidirbot.
Kad aš turėčiau šitą lapą prirašytą,
Raidę suraitytą
Žodį meilų, pramanytą,
Sakinį prasmingą,
Lietuvių kalbą – niekur negirdėtą,
Išlaikytą, gilią, sudėtingą,…
Bet širdžiai tokią maloningą.
Ugnė Bankovskaitė 7klasė
Stakliškių gimnazija, mokytoja-Edita Valatkienė
