Vasario 16-osios žingsniai. Sunkūs pirmieji laisvės metai Prienuose
Ruošdamiesi sutikti mūsų valstybės atkūrimo šimto metų jubiliejų, negalime nepastebėti pirmųjų trijų nepaprastai sunkių lietuviškos savivaldybės kūrimosi metų Prienuose. Tai lėmė bendra sunki ir sudėtinga valstybės padėtis, daugiau kaip dvejus metus vykusios kovos su bolševikais, lenkais ir bermontininkais.Tai lėmė ir daugiatautė Prienų miesto sudėtis, maisto stoka mieste, „Goldberg“ alaus daryklos nefunkcionavimas, o tuo pasinaudojus ir komunistinių idėjų mieste išplitimas.
1918–1920 m. lietuviai sudarė tik mažiau negu trečdalį Prienų gyventojų. Žydai sudarė apie pusę gyventojų, lenkai ir vokiečiai – likusią dalį. Didesnė dalis žydų Pirmojo pasaulinio karo metais buvo ištremti iki Smolensko, kiti liko Vilniuje. Grįžę į Prienus jie tiesiog lūkuriavo, kas toliau bus: ateis bolševikų valdžia, nuo Suvalkų įsiverš lenkai ar valdžią įtvirtins gojai lietuviai. Prienų lenkai svajojo apie Varšuvos valdžią. Prie caro valdžios žydai buvo įpratę nuo karinės tarnybos visaip išsipirkti ar kitaip išsisukti. Savo noru ginti Lietuvos jie nėjo, o 1918 m. pabaigoje paskelbtą pirmąjį šaukimą į Lietuvos kariuomenę ignoravo.Vėliau jie stengėsi nuo kariuomenės išsisukti teisindamiesi visokiomis ligomis ar šeimyninėmis aplinkybėmis. Beje, tai darė ir nemaža dalis lietuvių. Tik maždaug kas ketvirtas šauktinis pasiekdavo karinius dalinius. Per dvidešimt tarpukario metų toji padėtis iš esmės pasikeitė, per dvidešimt metų ir žydai jau tapo Lietuvos valstybės piliečiais.
Lietuviška valdžia Prienuose kūrėsi 1918 m. pabaigoje–1919 m. pradžioje itin sudėtingomis aplinkybėmis. Iš Prienų į savanorių telkimosi punktus Alytuje ir Marijampolėje vyko pirmieji savanoriai.Tačiau aplinkui įvairiose gretimose vietovėse stovėjo kaizerinės kariuomenės daliniai, kurie grobė ir vežė iš Lietuvos įvairų turtą. Prienuose tuo metu buvo tik du milicininkai ir jie sunkiai galėjo susidoroti su įvairiais plėšikais ir vagimis. Pati miesto taryba, vadovaujama J. Brundzos, veikė labai sudėtingomis sąlygomis ir 1918 m. pabaigoje jos veikla apėmė tik Prienų miestą. Jau 1919 m. pradžioje susikūrė Ašmintos valsčius, apėmęs Prienų apylinkes. Prienuose įsikūrė komendantūra, kuri turėjo užtikrinti mieste ir apylinkėse viešąją tvarką. Joje buvo iki 15 kareivių. Pirmasis komendantas buvo karininkas Ciprisevičius, 1919 m. pabaigoje jis pabėgo į Lenkiją. 1919 metais Prienai du kartus buvo atsidūrę krizinėje situacijoje ir reikėjo imtis labai skubių priemonių, kad būtų išsaugota lietuviška valdžia. 1919 m. sausį Vilnių užgrobę bolševikų daliniai siekė užimti Jiezną, Prienus, Marijampolę ir laikinąją Lietuvos valstybės sostinę – Kauną.
Neramios 1919 m. vasario dienos
1919 m. vasario 4 dieną bolševikai iš Vilniaus pradėjo savo žygį per Jiezną link Prienų. Kadangi Prienuose gyveno ne tiek jau mažai įvairių tautybių žmonių, prijaučiančių bolševikams ir turinčių ginklus, tad buvo paskelbtas griežtas komendanto privalomas įsakymas.
„Tvarkai ir viešai ramybei palaikyti ir gyventojų bei gyventojų turtui apsaugoti šiandien 4 dieną vasario 1919 m paskelbiu Prienų miestą ir apylinkes karo stovyje, kolei įvyks pilna ramybė ir tvarka. Tuo tikslu:
1) Įsakau nuo 9 val. iki 5 val. ryto civiliniams gyventojams be mano leidimo neišeiti į gatves
2) Kas pakels ginklą prieš kareivį arba milicininką arba kėsinsis veiksmu užgauti bus sušaudytas vietoje
3) Kas pasipriešins įsakymui kareivių bei milicijantų bus teisiamas karo teismu
4) Tvarkos ardytojai, maištininkai, plėšikai, šmukleriai ir kiti visuomenei kenksmingi gaivalai bus kuo smarkiausiai persekiojami ir baudžiami visu karo teismo žiaurumu
5) Įsakau visokios rūšies ginklus Prienų mieste ir parapijoje sunešti į štabą komendantūros m. Prienų, o Prienų apylinkėje į parapijų komitetus ligi 10 d. vasario
6) Be mano leidimo visokios rūšies ginklus uždraudžiu laikyti. Pas ką bus rastas ginklas, bus baudžiamas visu karo teismo žiaurumu
Komendantūros miesto Prienų ir apylinkės karininkas Ciprisevičius
Prienai, vasario 4 d. 1919 m.“ (Akiras–Biržys. Lietuvos miestai ir miesteliai. VI tomas, Marijampolės apskritis. Kaunas, 1937, p. 131, originalo kalba netaisyta).
Vasario 8 dieną nepatvarus Prienų medinis tiltas matė Birštono ir Jiezno link skubančius leitenanto S. Zaskevičiaus vadovaujamą Antrojo pėstininkų pulko kuopą ir 30 raitelių. Pasibaigus pirmajam nesėkmingam mūšiui Jiezne, vasario 11 dieną iš Alytaus per Prienus Jiezno link skubėjo Pirmoji pėstininkų kuopa, vadovaujama karininkų Prano Tamašausko, Igno Musteikio,Vlado Skorupskio, ir rimti pagalbininkai – dvi saksų savanorių kuopos su sunkiaisiais kulkosvaidžiais ir artilerija.
Tolesnė mūšio eiga labai jaudino prieniečius: „Vieną rytą sužinojome, kad bolševikų avangardas priėjo Jiezno miestelį Alytaus apskrityje ir galbūt greit pasirodys apie Prienus. Šita nelaukta žinia taip sujaudino daug iš mūsų, kad kažin kas rimtai įsakė dieniniam milicijonieriui Volpertui (Prienuose tuomet buvo du milicijonieriai: vienas naktinis, vienas dieninis), kad jis kuo greičiau bėgtų prie Nemuno tilto, kuris jungė Prienus su Birštonu, Jieznu ir Alytumi ir neleistų per tiltą į Prienus bolševikų, kol mūsų savanoriai neatvyks. Milicijonierius Volpertas, nieko neatsakydamas, tiek pat rimtai greit nubėgo su savo šautuvu prie tilto, būdamas pasiryžęs bolševikų į Prienus neįsileisti. Mūsų milicijonierius, sako, taip išstovėjęs su savo šautuvu prie tilto nuo ryto iki vakaro, nes pavakary sužinojome, kad mūsiškiai savanoriai bolševikus sumušė ir jie turėjo pasitraukti atgal iš Jiezno miestelio. Kaip prieniečiai, taip ir mūsų karingas milicijonierius buvo labai patenkintas šio įvykio pabaiga. Ilgą laiką po to įvykio mes juokdavomės iš mūsų karingo milicijonieriaus, kad bolševikai jo nusigando“ (Iš netolimos praeities – „Apžvalga“, 1938 08 14, p. 8, kalba netaisyta).
Prienų miesto tarybos valdybos pirmininko Konstantino Olšausko laiškas Lietuvos Ministrų tarybos pirmininkui Mykolui Šleževičiui
Kita kritinė situacija susiklostė 1919 m. liepos mėnesį. Pasitraukus iš Lietuvos vokiečių kariuomenei, kai kurie Lietuvos kareiviai ir karininkai pasijuto kaip nekontroliuojama valdžia, pradėjo nesiskaityti su gyventojais, juos apiplėšinėti, terorizuoti. Prienų miesto tarybos valdybos pirmininkas (po 1920 m. savivaldos rinkimų jau vadinosi burmistru) Konstantinas Olšauskas principingai 1919 m. liepos 20 dieną kreipėsi į tuometinį Lietuvos ministrą pirmininką advokatą Mykolą Šleževičių prašydamas pagalbos šiai situacijai suvaldyti. Laiškas yra labai vertingas dokumentas, nes jame išdėstyti faktai labai tiksliai atskleidžia ir charakterizuoja laikmečio sunkumus.
„Nenorėdama apsunkinti darbo gerbiamo Ministerio pirmininko, Prienų miesto Taryba priversta yra dėl išlaikymo tvarkos mūsų miestelyje ir teisių jo ir apylinkės piliečių kreiptis prie Jūsų, nurodant šiuos graudingus, geriau sakant, tik gal nuošimtį tų faktų elgimosi Komendantūros ir Suėmimo komiteto, kuriuo jie taip pakėlė visus gyventojus prieš save ir tuomi platina tik neapykantą ir neužsitikėjimą prieš mūsų valdžią.
1) Ūkininkas kaimo Mačiūnų Konstantinas Balčiūnas vežė į Prienus 14 pūdų javų malūne susimalti sau duonai ir gyvuliams. Vežant jį patiko keli kareiviai ir nežiūrint ant leidimo,tuos miltus pristatė į Suėmimo Komitetą, kur juos rekvizavo ir iki šiai dienai ne tik ką negrąžino, bet ir neužmokėjo. Vieną kartą, kada buvo čionai atvykęs ant tardymo Marijampolės apskričio komendantas ir Apskrities viršininkas, jie prižadėjo apart kitų dalykų ir tą dalyką ištirti, paėmė ūkininko leidimą malūnui ir iki šiai dienai negirdėt jokio rezultato to dalyko.
2) Būnant virš minėtam komendantui ir viršininkui buvo pranešta, kad Prienų komendantūroje yra kareiviai Radžiukas ir Kvainauskas, kurie kaipo savanoriai pastojo į Komendantūros kuopą, jodinėja po miestelį, aplinkinius kaimus, darydami kratas ir plakdami be jokio reikalo ramius gyventojus. Jie buvo žinomi kaip plėšikai ir vagys. Prienų miesto taryba prašė anksčiau buvusio Prienų komendanto p. Žilinsko juos pašalinti toliau, kur į kitą vietą, bet jis tik atsakydavo, kad jie jam geri. Marijampolės apskrities Komendantas paklausė ir atsiėmė juos į Marijampolę, bet dabar jau 5 dienos, kaip jie vėl grįžo į Prienus. Prienų miesto visi žydeliai, kurie tarnavo kariuomenėje, buvo palikti Prienuose, prie Komendantūros ir per visą savo laiką buvimo čionai padėdavo šmukliams (supirkėjams – V. K.) gabenti javus ir kitus produktus į pafrontę. Vietos gyventojai buvo tuomi labai pasipiktinę ir sakydavo:„Ką mūs vaikai visi tarnauja ant fronto, o žydeliai visi iki vienam sėdi čionai ant vietos“. Kelis iš jų Marijampolės komendantas atsiėmė atgal į Marijampolę, bet trys iš jų yra dar ir šiandien. Tarp jų yra ir vietos Kepurniko žydelio sūnus, kuris kaipo raštininkas komendantūroje, dežūruojant giriasi, kad jis esąs komendantas ir išduoda visokius leidimus ant išgabenimo javų ir kitokių produktų, nes jo žinioje yra antspaudas Komendantūros, kada Komendanto nėra namie.
3) Paliepimais vietos suėmimo komiteto pas mus suardyti visi rugiai, nes išvežti nieko neduoda, o jeigu koks nors ūkininkas atveža kokius produktus, tai kareiviai viską rekvizuodavo, net tankiai viską atimdavo ir be užmokesčio. Neturėdami jokio orderio ant darymo kratų, kareiviai eina per privatinius namus ir atima cukrų bei kitus produktus.
Taipogi savininkė namo, kur dabar būna komendantūra ir Intendantūra, p. Goldbergienė (alaus daryklos savininkė – V. K.) prašė Vietos tarybos susirišti su Komendantūra, kad ji nori grįžti į Prienus gyventi ir kad jai būtų paliuosuota pusė namo. Bet veltui: nei Komendantas, nei Agentas suėmimo mūsų neklausė, bet dar tyliai išgabeno rakandus ponios Goldbergienės pas savo mylimąsias, be pranešimo užvaizdai to namo. Tokiu būdu, daiktai ir rakandai, kurie išbuvo per karo laiką esant vokiečiams Prienuose, dabar išmėtyti po miestą ir sugadinti.
4) 18 dieną liepos šių 1919 metų buvo išvaryta padvada ant stuikos (pervežimų, transportavimo prievolė – pastotės) Prienų gyventojo S.Markausko vežti komendantą į Kauną. Tai kaip Markauskas turi tik vieną arklį, tai agentas suėmimo ponas Ruškys davė pakinkyt dar kitą arklį iš Suėmimo komiteto. Grįžtant atgal iš Kauno Markauskas pavėžino porą valdininkų iš Kauno į Prienus, kurie sumokėjo jam 50 rublių (dar kursavo įvairūs pinigai – V. K.). Sužinojęs apie tai p. Ruškys liepė Markauskui ateiti pas jį ir grąžint jam tuos 50 rublių, dėl to kad jo buvo vienas arklys ir pasakė jam ,,kad jeigu jis tų pinigų negrąžins, tai įkiš jį šaltojon. Markauskas išsigando ir sumokėjo 50 rublių, nežiūrint į tai, kad jis pirko arkliams pūdą avižų ir sumokėjo 20 rub.ir pertraukė Garliavoje ratą, už ką užmokėjo 10 rub., o Stuoka (pastotė – V. K.) buvo neapmokama.
5) Stuikų reikalaujama tiek iš Prienų, kad kiekvienas savininkas arklio važiuotų per savaitę 1–2 kartus ir visos neapmokamos. Iš kaimo nepribuvo padvados, ima iš Prienų, nežiūrint tvarkos ir kalejnos, taipogi protestų Prienų valdybos.
6) Telefonogramas į pafrontę perduoda prie atvirų langų ir net atsilošiant ant lango, kaip buvo ir vakar, kada kasininkas Prienų suėmimo komiteto p. Draskinis perdavė 2 telefonogramas į Apsaugos ministeriją (Krašto apsaugos ministeriją – V. K.). Taip, kad visas miestas viską girdi. Kada aš pirmininkas miesto Tarybos padariau jam patėmijimą (pastabą – V. K.), tai jis tik užsijuokė. Ir kada Prienų gyventojai, vaikščiojant po miestelį perduoda girdėtas telefonogramas, tai apie tai pranešama Komendantui, milicijantams. Ir tie žmonės gali būti areštuojami kaip šnipai. Taip buvo ir su vietinės progimnazijos mokytoju Przemeneckiu, kuris tokiu būdu buvo areštuotas.
7) Rekvizicijos atliekamos ne įsakymu valdžios, o asmenine nuožiūra, kur koks arklys patiko, tai ir ims, nežiūrint nei ant protestų kaimų ir valsčių pirmininkų. Taip buvo atsitikimas ir su ūkininku Batučiu iš Pagaršvio, iš kurio atėmė veislinį eržilą ir veislinę kumelę.
8) Su žmonėmis Suėmimo komitetas elgiasi žiauriai, grasina areštu, apstumdo ir išmeta pro duris. Taip buvo, kada pirmininkas kaimo Čudiškių, Klebiškio valsčiaus Jurgis Skučas atnešė į Suėmimo komitetą 7 svarus sviesto. Pasvėrė tą sviestą ten ir pasakė, kad jo yra tik 5 svarai. Nesutikdamas su tuo J. Skučas nuėjo pas narį Prienų tarybos J. Šalčių, kad jis būtų liudininku prie svėrimo. Persvertas sviestas antru kartu ir pasirodė, kad jo tikrai yra 7 svarai. Tąsyk suėmimo Komitetas pasakė, kad nors yra 7 svarai, bet sviestas yra blogas, tai jis užrašo 5. Narį mūsų tarybos koliojo visokiais žodžiais ir grasino areštu, jai jis kišis ne į savo reikalus.
Iš to visko anksčiau nurodyto matyt aiškiai, kokį bolševizmą įveda pas mus Prienų valdininkai. Su bolševikais mūsų broliai ant fronto lieja kraują ir stato savo gyvastį.
Tikimės, kad tas viskas bus ištirta. Kaipo liudininkai gali būti dauguma miesto ir aplinkinio valsčiaus(Ašmintos – V. K.) gyventojų.
(pas.) K. Olšauskas
Pirmininkas miesto Valdybos“ (LCVA, f. 923, ap. 1, b. 56, l. 47–50, originalo kalba netaisyta).
Lietuvos Ministrų pirmininkas Mykolas Šleževičius liepos 23 dieną gavęs laišką reagavo operatyviai. Tą pačią dieną jis davė pavedimą Krašto apsaugos ministrui A. Merkiui išsiaiškinti situaciją. Kitą dieną Ministerijos valdininkai atvyko į Prienus, dvi dienas vyko išsamus tyrimas, liepos 27 dieną komendantas Radvickas buvo atleistas, o naujuoju komendantu paskirtas majoras Juozas Tumas. Šis komendantūroje įvedė drausmę, nubaudė savivaliautojus.
Principingas miesto valdybos pirmininkas, vėliau burmistras savo principingu požiūriu stabilizavo situaciją Prienuose. Praeitais metais turėjome paminėti šio savivaldybininko 125-ąsias gimimo metines. Deja, jis, kaip ir jo kapas senosiose Prienų kapinėse, yra užmirštas. Norisi tikėti, kad Vasario 16-ąją bent viena žvakutė ant jo kapo bus uždegta.
Su Vasario 16-ąja – mūsų tautinės ir pilietinės tapatybės diena, su mūsų gyvasties švente! Tai ir mūsų vertybinių principų diena. Būsime gyvi, jeigu būsim atsakingi ir pilietiški. Nebijosim ištarti „ne“ perdėtam susireikšminimui valdžia, biurokratizmui, kyšininkavimui, nekompetencijai, rinkiminių pažadų netesėjimui, prisitaikėliškiems, fariziejiškiems valdžialoviams, partiniams banderlogams. Neturėtume užmiršti, kad valdžia krašte priklauso krašto bendruomenei, kuri samdo rinkimuose valdžią ketveriems metams. Krašto žmonių pareiga tuos samdomuosius nuolatos kontroliuoti ir kritinį požiūrį pareikšti.
Pasinaudojant straipsniu būtina nuoroda į autorių ir leidinį, kuriame jis išspausdintas.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
