Ketvirtis amžiaus, apsuptas pagarbos ir konspiracijos (GALERIJA)

„Mieli žiūrovai, pati paskutinioji informacija. Lietuvos radijas jau užimtas. O televizija, kaip matote, mes dar dirbame, nors po… visur vaikšto kariškiai. Aš nežinau, jų nemačiau. Bet… sėdime užsidarę studijose, užsiblokavę ir daugiau nieko Jums negalime pasakyti… Mes, žinoma, Jums parodysi…“

Tokie buvo paskutiniai žurnalistės Eglės Bučelytės žodžiai tiesioginėje transliacijoje iš Lietuvos televizijos lemtingąją 1991 m. sausio 13-osios naktį. Nebaigus sakyti žodžio, transliacija buvo nutraukta, į studiją tuoj pat įsiveržė TSRS desantininkai ir kelis mėnesius Lietuvos televizijos bokštas tapo TSRS įrankiu, iš kurio į televizijos eterį pasipylė visus žiūrovus painiojanti informacija.

Tiesa, sausio 13-osios naktį trylika žuvusių bokšto gynėjų bei vienas rikošetu atsimušusios kulkos nukautas TSRS karys šios informacijos nebeišgirdo.

Jau 25 metai, kai žuvusiųjų artimieji bei daugiau nei tūkstantis sužeistųjų šią naktį prisimena su siaubu. Siaubu, kurį išgyvena kiekvienas kare atsitiktinai likęs gyvas žmogus. Ar būtų galima pasakyti, kad tai buvo tik demonstracijos vaikymas panaudojant kariškius? Būtų galima, jeigu ten nebūtum buvęs pats. Nė vienas, tą naktį stovėjęs prieš į krūtinę atsirėmusį tanką, nė vienas, iš po tanko vikšrų traukęs sutraiškytą Loretą Asanavičiūtę, nepasakys, kad sausio 13-oji – sufalsifikuotas ir pagražintas slaptų tarnybų spektaklis. Jie buvo kare.

1991 m. sausio įvykiai gana išsamiai išnagrinėti, jie nagrinėjami ir toliau, teisminis procesas dėl žuvusiųjų, sužeistųjų, bandymo nuversti vyriausybę bei grąžinti Lietuvos valstybę į Tarybų Sąjungos sudėtį vyksta iki šiol. Gali būti, kad šis procesas bus baigtas tik per 50–60 metų, kai visi kaltinamieji, kurie slapstosi arba juos atsisako išduoti gretimos valstybės, išmirs ir baudžiamieji procesai prieš juos bus nutraukti. Tarybų Sąjungos ar jos pagrindinės narės – Rusijos Federacijos pripažinimas kalta dėl Sausio įvykių, ko gero, yra mažos reikšmės. Juolab kad ir dabar dalis aukštų Rusijos Federacijos asmenų viešai abejoja Lietuvos Respublikos atkūrimo teisėtumu.

Viešai Lietuvos Respublika, jos nepriklausomybe bei teisėtumu abejoja ir nemaža dalis tautiečių. Kaip bebūtų gaila, dalis lietuvių, kurie tikėjosi gyventi kitokioje Lietuvoje, labiau norėtų grįžti į Tarybų Sąjungos sudėtį. Ši tema dažnai gvildenama ir privačiuose pokalbiuose, ir kai kurių laikraščių puslapiuose, ir plačiuose interneto vandenynuose. Tiesa, kodėl šie asmenys nori, kad tremtimis, tardymais ir priverstiniais paradais garsi santvarka grįžtų į Lietuvą, tačiau nenori patys kraustytis gyventi į jų šlovinamą Sovietų Sąjungos lopšį – Rusijos Federaciją, taip ir lieka paslaptimi.

Kiekvienais metais plečiantis galimybėms sužinoti daugiau istorinių faktų, juos atrinkti, palyginti, analizuoti, aiškėja ir daug detalių, kurios nebuvo žinomos pirmomis dienomis po nakties, kai prasidėjo didysis Eurazijos perdalijimas.

Sausio įvykių metu prasidėjęs Persų įlankos karas priverčia į istoriją pažvelgti kitaip. Susieti saitus.

2014 metais prasidėjusi Ukrainos okupacija ir 2015 m. Jungtinių Amerikos Valstijų bei Rusijos Federacijos pozicijų dėliojimasis Sirijoje turi analogiškų panašumų į 1991 m. neramumus Baltijos šalyse ir tų pačių pasaulio gigantų pozicijų išsidėstymą Persijos įlankoje. Šį faktą patvirtina ir šiandien vis dar galiojančios sankcijos Rusijai. 1991 metais JAV bei Europos Bendrija atšaukė numatytą milijardą dolerių viršijančią paramą Tarybų Sąjungai.

Jau pirmomis dienomis po sausio 13-osios suteikta aplinkinių šalių parama patvirtina, kad Lietuva prieš 25 metus, ko gero, turėjo daugiau draugų ir prijaučiančiųjų, negu dabar. Paramos lėktuvai, traukiniai ir sunkvežimiai iš JAV, Europos šalių, Ukrainos, kitų Tarybų Sąjungos valstybių rodo, kad mūsų laisvės siekis nebuvo vieno žmogaus rūsyje sugalvota užgaida. Šimtatūkstantinės Lietuvą palaikančios demonstracijos Maskvoje, Leningrade ir kitose TSRS šalyse tik patvirtino, kad televizijos bokšto gynėjų aukos nebuvo beprasmės. 50 metų egzistavusio legalaus smurto laikas baigėsi.

Tačiau dar nespėję atšvęsti 30-ojo Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejaus esame priversti girdėti, jog tai, kas vyko tą naktį, tą mėnesį, tik didelis spektaklis, didelė apgavystė, organizuota provakarietiškų saugumo tarnybų. Priversti girdėti, jog mūsų atsiskyrimas nuo TSRS yra neteisėtas. Ir kad buvome ir būtume laimingesni, jei tos nakties niekada nebūtų buvę ir Nepriklausomybės Atkūrimo akto niekada nebūtume pasirašę. Ko gero, geriausiai į ši klausimą gali atsakyti daugiau kaip 130 tūkstančių mūsų artimųjų, ištremtų į tolimiausius „šlovingos“ Tarybų Sąjungos kampelius, tūkstančiai sušaudytų, nužudytų, mirusių įkalinimo vietose. Į tą klausimą galėtų atsakyti ir tie, kurie patys tiesiogiai išgyveno šiurpius sausio įvykius.

Antradienio vakarą Prienai prisijungė prie respublikinės Atminties laužų akcijos: