Trys mėnesiai Prancūzijoje
Moksleivių mainų programos jau ne naujiena Lietuvoje. Šių programų tikslas – suteikti galimybę įvairių kultūrų žmonėms susiburti drauge ir susipažinti su kitokia pasaulėžiūra bei gyvenimo būdu. Tai galimybė mokytis kalbų, įgyti savarankiškumo bei pažinti pasaulį. Mainų programos padeda mokiniams įgyti pasitikėjimo savimi bei pagerinti bendravimo įgūdžius, gerbti ir vertinti kitokią kultūrą. Šiose programose aktyviai dalyvauja ir mūsų rajono mokyklos. Penkios „Žiburio“ gimnazijos moksleivės 3 mėnesius gyveno ir mokėsi Prancūzijoje. Vieną iš jų – Gretą Jakinevičiūtę – paprašėme pasidalinti įspūdžiais.
Papasakok apie mokyklą, kurioje mokėtės. Kuo Prancūzijos švietimo sistema skiriasi nuo Lietuvos?
Mes mokėmės Jean Moulin licėjuje. Jame mokosi apie 1 000 mokinių. Tai viena iš Langon miestelio mokyklų. Miestelyje dar yra koledžas, kuriame mokosi mokiniai iki 14 metų, profesinė mokykla, kurioje galima įgyti profesiją, ir mokykla, kurioje mokosi pradinių klasių mokiniai. Mokykloje, kurioje mes mokėmės, yra dvi valgyklos, moderni biblioteka. Taip pat yra „caffeteria“. Tai tokia patalpa, kurioje moksleiviai ateina pertraukų metu praleisti laiką. Čia galima žaisti stalo žaidimus, nusipirkti užkandžių ar šiaip praleisti laisvą laiką. Taip pat yra dvi klasės, kuriose, mokiniai, neturintys pamokų, gali ruošti namų darbus. Mokykla puikiai pritaikyta neįgaliesiems.
Prancūzijos švietimo sistema skiriasi nuo Lietuvos švietimo sistemos. Pamokos prasideda 8 val. ryte, o baigiasi po 17 val. Pamokos trukmė – 55 min. Pertraukos po 3 min. Pietų pertraukos ilgesnės negu pas mus, jos trunka apie valandą. Ugdymosi procesas trunka 11 metų.
Gyvenote šeimose. Kokioje šeimoje tau teko gyventi?
Gyvenau šeimoje, kurioje auga trys vaikai: dvi dukros ir sūnus. Tai tipiška prancūzų šeima, gyvenanti dideliame nuosavame name kaime, apie12 kmnuo miestelio, kuriame mokiausi. Tai labai draugiška, rūpestinga šeima, kuri man labai padėjo priprasti prie pasikeitusios aplinkos. Jie daug bendrauja su kaimynais, miestelio bendruomene. Teko bendrauti su kaimynų šeima, kurioje auga 6 sūnūs. Tai didelė ir labai draugiška šeima, kurioje svarbus kiekvienas narys. Vyresnės kartos prancūzai labai atviri ir komunikabilūs žmonės, aktyviai leidžiantys laisvalaikį. Daug keliauja, sportuoja, organizuoja įvairius renginius.
Prancūzijos virtuvė garsi visame pasaulyje. Ką galėtum pasakyti apie tai? Kokios jų valgymo tradicijos? Kokie prancūziški patiekalai labiausiai patiko? Gal teko ragauti ko nors neįprasto ?
Prancūzų virtuvė man labai patiko. Tai tikrai išskirtinių sūrių ir gero vyno šalis. Įdomu tai, kad mokyklos valgykloje vynas stovi prie visų patiekalų. Labai populiarūs patiekalai iš jautienos. Taip pat prancūzai daug valgo įvairių jūros gėrybių: austrių, krevečių, moliuskų. Vienos šeimos naudoja daug daržovių, kitos renkasi šaldytus produktus. Maitinimosi įpročiai kiekvienoje šeimoje skirtingi. Daugelis šeimų laikosi tradicijos vakarieniauti kartu. Šeimoje, kurioje aš gyvenau, kiekvieną vakarą visi susėsdavome prie stalo, ant kurio būdavo prancūziškas batonas, vanduo bei kiti užkandžiai. Vakarienės metu visi dalijasi dienos įspūdžiais: kas ką veikė, kaip sekėsi. Po vakarienės patiekiamas sūris, po to vaisiai arba desertas. Iš prancūziškų produktų labiausiai patiko „foie gras“ – žąsų kepenėlių paštetas, kurį reikia tepti ant paskrudinto batono. Iš tradicinių prancūziškų patiekalų labiausiai patiko žąsies troškinys su pupelėmis. Be abejo, kietieji sūriai (kuo ilgiau brandintas, tuo skanesnis), kurių gausu visuose prekybos centruose ir kiekvienos prancūzų šeimos šaldytuve. Pirmą kartą teko ragauti austrių, kurios labai patiko. Neįprasti patiekalai manęs nesužavėjo. Teko ragauti kepto balandžio, kurio mėsa tamsios spalvos, o skonis specifinis.
Ar teko keliauti po Prancūziją? Kokia tai šalis?
Šeimos, kurioje gyvenau, dėka Prancūziją teko pažinti iš arčiau. Buvau nuvykusi į Bordo, kuris sužavėjo savo iškilia architektūra. Tai švarus, modernus šiuolaikinis miestas. Teko pabuvoti vyno gamybos tradicijomis garsiame Saint Emilion miestelyje. Tai labai senas vynuogynų apsuptas miestelis, kuriame gausu turistų iš įvairių pasaulio šalių. Taip pat buvau ir garsiajame Saint Tropez kurorte, kuris sužavėjo ne tik savo architektūra, bet ir įspūdingais paplūdimiais bei nedideliais laiveliais. Mačiau daug garsių dizainerių parduotuvių. Vaikštinėjant miesto galvelėmis teko matyti tradicinę pagyvenusių prancūzų šeimos popietę – parke jie žaidė petankę. Savaitę praleidau Kanuose. Tai įsimintiniausia mano kelionių dalis. Kanai – prabangių viešbučių bei įspūdingų jachtų kurortas. Taip pat pamačiau garsiuosius Kanų kino festivalių rūmus. Dar teko pabuvoti Pirėnų kalnuose, kurie paliko didžiulį įspūdį: sužavėjo kalnų upės, jų didybė. Buvome nuvykę ir į didžiausią Europoje smėlio kopą „Dune du pyla“, kurios aukštis108 mvirš jūros lygio.
Prancūzija – pilių šalis. Kiekviename regione yra ne viena. Teko lankytis ir apgriuvusiose, ir prabanga tviskančiose pilyse.
Tai nuostabi šalis, kuri gali didžiuotis ne tik savo istorija, bet ir nuostabiu kraštovaizdžiu. Sužavėjo ne tik maistas, aplankytos vietovės, bet ir žmonės, kurių šiltas bendravimas palengvino namų ilgesį. Tai šalis, kurią dar ne kartą norėčiau aplankyti.
Ką tau davė ši mainų programa?
Tai neįkainojama patirtis, padedanti geriau pažinti kitas kultūras, įvairių tautybių žmones, tradicijas. Tapau savarankiškesnė, įgijau daugiau pasitikėjimo savimi. Pagilinau anglų bei prancūzų kalbų žinias. Susipažinau su moksleiviais iš kitų pasaulio šalių – Norvegijos, Taivanio. Esant galimybei, kiekvienam siūlyčiau nepraleisti progos išmėginti save, dalyvaujant mainų programose.
Dabar su nekantrumu laukiu Marsane, kuri atvyks į mūsų šeimą kitą savaitę ir gyvens bei mokysis pas mus iki pavasario.
Diana Krilavičienė
