Metas nuo kalbų pereiti prie darbų
Prienų kultūros ir laisvalaikio centre vykęs seminaras ,,Savižudybių prevencija“ sulaukė didelio Prienų rajono savivaldybės, švietimo įstaigų, policijos, seniūnijų atstovų, socialinių darbuotojų, švietimo pagalbos specialistų susidomėjimo. Į Prienus pristatyti naują savižudybių prevencijos taikymo modelį Kupiškio rajone ir pasidalinti darbo patirtimi atvyko darbo grupės atstovai: savižudybių prevencijos darbo grupės veiklos koordinatorė medicinos psichologė Valija Šap, Kupiškio r. savivaldybės PSPC skubios medicinos pagalbos teikimo specialistė Daiva Kučauskaitė ir bendruomenės pareigūnė Gintarė Šližytė.
Lietuva jau seniai pirmauja Europos Sąjungoje pagal savižudybių skaičių. Tai, kad savižudybių situacija Lietuvoje nesikeičia dešimtmečiais, ir tai, kad Kupiškio rajono specialistų komanda pirmieji šalyje ėmėsi iniciatyvos ir sukūrė reagavimo į savižudybių riziką algoritmą, parodo, kad Lietuvoje nėra vieningos savižudybių prevencijos.
Spręsti problemą Kupiškio rajone maždaug prieš metus ėmėsi šio miesto psichologė Valija Šap. Psichologės iniciatyva suburta specialistų grupė, padedama mokslininkų, garsių šalies psichologų ir psichiatrų – Danutės Gailienės, Nidos Žemaitienės, Pauliaus Skruibio, Roberto Povilaičio ir kitų, be jokio atlygio važiavusių ir konsultavusių kupiškėnus, sukūrė naują kompleksinės pagalbos modelį, kuris aiškiai nurodo, kokių veiksmų imtis, sužinojus apie savižudiškas mintis ar netgi ketinimą žudytis.
„Ekspertai sako: „Jeigu viršūnės nieko nedaro, tai gal reikia pabandyti iš apačios. Savižudybių prevencijos taikymo modelis Kupiškio rajone yra eksperimentinis variantas, todėl visi mokslininkai tuo susidomėję. Jeigu būtų matę, kad mes abejojame, niekas nebūtų pas mus važiavęs. O dabar prisijungia nauji žmonės, tokie, kaip garsus psichiatras Arūnas Germanavičius ir kiti“, – kalbėjo savižudybių prevencijos darbo grupės veiklos koordinatorė medicinos psichologė V Šap.
Atlikus penkerių metų savižudybių analizę Kupiškio rajone, buvo parengtas veiksmų planas, jame numatyti labai konkretūs trumpalaikiai ir ilgalaikiai žingsniai, ką kiekvienas specialistas turi daryti, kur nukreipti žmogų, kokią pagalbą teikti. Numatyta ir tolimesnė situacijos stebėsena, grįžtamasis ryšys. Pasak psichologės V. Šap, vos tik gavus informaciją apie bandymą nusižudyti ar savižudybę, kviečiama Krizių valdymo grupė, kurioje yra visų sričių (jeigu reikia, ir priešgaisrinės pagalbos tarnybos) specialistai, susitariama, kas ir kokiu būdu užtikrins pagalbą. Net jei žmogus, galvojantis apie savižudybę ar bandęs nusižudyti, pagalbos atsisako, ją komandos specialistai siūlo patys arba per socialinius darbuotojus. „Turi sistema funkcionuoti: kas ir kaip. Yra buvę atvejų, kai nusižudė moteris, palikusi vaikus, o po dviejų savaičių – vyras. Jeigu laiku būtų suteikta pagalba, gal vyras būtų išgelbėtas“, – kalbėjo V. Šap, atkreipdama dėmesį į tai, kad šiuo atveju trūko to tarpinstitucinio ir kolegialaus bendradarbiavimo, funkcijų pasiskirstymo tarp specialistų.
Kompleksinės pagalbos modelio kūrėjai, pasakojo projekto koordinatorė, daugiausia priešiškumo Kupiškyje sulaukė iš sveikatos priežiūros įstaigų. Daug skepticizmo patyrė ir iš seniūnijų specialistų, kurie, pasak V. Šap, sunkiai įveikė nepasitikėjimo barjerą, o šiandien yra puikūs kolegialaus bendradarbiavimo partneriai, kaip ir socialinių paslaugų, policijos, švietimo įstaigos. „Visoms savižudybėms kelio neužkirsime, bet daugumai galime“, – sakė savižudybių prevencijos darbo grupės Kupiškio rajone veiklos koordinatorė medicinos psichologė V. Šap, kuri įsitikinusi, kad vienas iš būdų – gavus informaciją ar signalą apie ketinimą nusižudyti, nebijoti žmogaus apie tai paklausti. „Reikia ir patiems stebėti aplinką. Jeigu žmogus nebesirūpina savimi, atsiranda impulsyvumas, atsiriboja nuo kitų – tai jau ženklai. Pirmieji klausimai užuolankomis: kaip jautiesi, ar tau liūdna, ar tavęs neskriaudžia mokykloje, namuose? – gali būti atremti atsakymu: „Viskas man gerai“. Tačiau paklausus: ar galvoja apie savižudybę? Jei taip, tai ar yra numatęs būdus, kada ketina tai padaryti? – būna, kalba pakrypsta kita linkme. „Jei patvirtina, kad galvoja ir dar žino būdą – visos šviesos uždegtos ir tokio žmogaus negalima paleisti! Todėl nebijokite klausti įtartinai atrodančio, besielgiančio vaiko, suaugusiojo apie savižudybę, tiesiogiai pavartodami šį žodį“, – patarė V. Šap.
Į seminarą susirinkusius specialistus viešnia paragino prisijungti prie savižudybių prevencijos įgyvendinimo, jei tik yra toks poreikis ir noras. Po to, kai salėje pakilo miškas pritariančių rankų, V. Šap toliau dalijo vertingus patarimus: „Pritraukite ekspertų dėmesį. Jei patys neabejosite ir nebijosite pradėti, sulauksite pagalbos. O iš ministerijos laukti tikrai nėra ko“.
Seminare dalyvavęs Prienų rajono savivaldybės mero pavaduotojas Algis Marcinkevičius pabrėžė, kad tokio susitikimo prieniečiams labai reikėjo. „O ką galima nuveikti ir padaryti, priklauso nuo mūsų pačių“, – sakė vicemeras, pažadėdamas Savivaldybės pagalbą ir palaikymą visuose būsimuose darbuose ir sprendimuose vardan to, kad būtų išgelbėta žmogaus gyvybė.
Prienų PPT direktorė Angelė Vasiliauskienė, nuo pat pradžių pritarusi ir palaikiusi seminaro ir susitikimo su kolegomis iš Kupiškio iniciatyvą, kurią pasiūlė VšĮ Prienų ligoninės psichologė Vaida Rukienė ir PPT socialinė pedagogė ekspertė, psichologijos magistrė Dalė Daiva Gasparavičiūtė, dėkojo seminaro dalyviams ir organizatoriams, Prienų rajono savivaldybei, vicemerui, kviesdama visus nesustoti ties išgirstu, o kalbėtis, bendrauti, tikintis tolimesnės kolegų iš Kupiškio pagalbos kurti ir įgyvendinti Prienų rajono savivaldybės savižudybių prevencijos modelį.
„Svarbiausia, kad žmogus nebūtų paliktas vienas“
Į keletą klausimų seminaro tema bei savižudybių prevencijos modelio sukūrimo ir įgyvendinimo Prienų rajone galimybėmis sutiko atsakyti viena iš seminaro iniciatorių VšĮ Prienų ligoninės psichologė Vaida Rukienė.
Kodėl reikėjo tokio seminaro Prienuose? Ar mes jau subrendę, pasiruošę kurti sisteminį pagalbos modelį?
Suteikta pagalba žmonėms yra kur kas didesnė nei nusižudžiusiųjų skaičius. Todėl, jeigu mes pradedame nuo savęs (visi juk kad nors gyvenime esame pagalvoję, kad galbūt mums būtų geriu numirti, negu gyventi) – ir laiku parodome, jog gyventi vis dėlto labiau verta, nei numirti, tai klausimų, ar verta padėti, nelieka. Manau, kad verta šimtu procentų. Ir kai dirba sistema, tada yra labai lengva dirbti. Kai aš žinau, kur siųsti žmogų po savo konsultacijos, tampa viskas labai aišku.
Su kokiomis specifinėmis situacijomis susiduria ligoninės psichologas? Ar tiesa, kaip buvo kalbėta seminare, jog ties pranešimu psichiatrui apie suteiktą pirminę psichologinę pagalbą bandžiusiam nusižudyti ir į stacionarą patekusiam žmogui viskas ir nutrūksta?
Į ligoninę žmonės guldomi po įvykio. Jiems pirmiausia suteikiama skubi psichologo pagalba, po jos numatomi tolesni gydymo būdai: pacientai siunčiami arba į psichiatrijos skyrių, arba į krizių centrus. Mano darbas toliau – domėtis ir sužinoti, ar žmogus gauna tolesnę pagalbą. Jeigu žmogus adekvatus verbaliniam kontaktui, jam suteikiama informacija, kur galima gauti pagalbą, sugrįžus į Prienų rajoną ar miestą: jeigu vaikas – yra Pedagoginė psichologinė tarnyba, Psichikos sveikatos centras, jeigu rizikos šeima – Socialinių paslaugų centras ir t.t. Nuo mano žinojimo, nuo mano informacijos pasidalijimo priklauso, ar žmogus gaus pagalbą. Man svarbiausia, kad žmogus nebūtų paliktas po to, kai gauna mano pagalbą. Buvo vienas atvejis, kai paskambinau ir pasidomėjau, ar tas žmogus gauna psichologo pagalbą. Ta grandinė buvo savaitei laiko nutrūkusi. Manau, savaitė laiko – ilgas tarpas, kai ne vieną kartą žmogus galėjo bandyti pasitraukti iš gyvenimo. Reikia, kad mes kiekvienas prisiimtumėme atsakomybę (kaip sakė ir vicemeras) už savo artimuosius ir už tuos, su kuriais dirbame.
Ar galime eiti kolegų pramintu keliu, ar reikėtų kurti savo modelį?
Reikia atkreipti dėmesį, kad savižudybių prevencijos grupė Prienuose yra sudaryta, dabar tik reikėtų apibrėžti veiklos kryptis. Kaip ir sakė Valija Šap, gal mums Kupiškio algoritmas ir nelabai tinka. Mus su PPT direktore sudomino tai, kad jau yra paruoštas projektas. Tad kam išradinėti dviratį? Gal galima paleisti kitokį ar panašų modelį. Reikia įvertinti rodiklius Prienų rajone: ar tikrai daugiau žudosi vyresni, galbūt rizikos grupėje yra daugiau vaikų (suicido išraiška tarp vaikų labai pastebima), gal mums reikėtų kitaip dirbti, neatmetant tos triados, kuri jau visur kartojasi, – alkoholis, pablogėję santykiai, smurtas šeimoje? Visa tai lemia didesnę riziką. Prieš keletą dienų dalyvavau vienoje iš konferencijų, kurioje buvo paneigiami mitai, kad žudosi vidurinio amžiaus asmenys, kad dažniau žudosi vyrai ar vartojantys alkoholį. Tarp kitko, dažniausiai nusižudo tie, kurie turi darbą, šeimą, vaikų. Ir tai nėra ekonomiškai skurdi žmonių grupė.
Kokios priežastys juos pastūmėja žudytis?
Priežastys labai suintrigavo. Akcentuojama bendravimo sunkumai, emociniai sunkumai ir santykių sunkumai. Šie rodikliai yra tarp pagrindinių priežasčių.
O ką tai rodo?
Tai rodo, kad mes neturime teigiamos bendravimo terpės. Kaip seminare buvo kalbėta, savižudybės tėra ledkalnio viršūnė. Kai psichologas dirba tęstinai, jis nagrinėja tas pagrindines priežastis: kodėl žmogus nenori gyventi, kokie emociniai sunkumai, kas jo aplinkoje negerai, ką reikėtų keisti, kad norėtų gyventi ir gyventų produktyviai – ne patirdamas kančią, priespaudą, psichologinį smurtą, bet produktyviai – dėl ko ir yra atėjęs į šį pasaulį – tarnystei, buvimui, atsidavimui, ir tai galėtų daryti su didele energija.
