Kalbiname kraštiečius. Ko trūksta, kad gyvenimas Prienų krašte būtų geresnis ir gražesnis?

Vilana Petrušienė iš Prienų,43 m.

„Labiausiai Prienuose trūksta valdžios įsikišimo ir įsiklausymo į žmonių pageidavimus. Miesto gyventojai ir svečiai pasigenda elementarių buitinių dalykų.Trūksta viešųjų tualetų – jų net nėra. Taip pat gaila, kad sunaikinta estrada, trūksta poilsio zonų, paplūdimio prie Nemuno. Vaikams reikėtų žaidimo aikštelių, erdvės prasmingai leisti laiką. Esu darželio direktorė, todėl iš patirties galiu pasakyti, jog darželiai laukia renovacijos, įrangos, bet trūksta politikų palaikymo. Jau 11 metų vadovauju darželiui, o valdžia vis žada, kalba apie projektus, kurių niekas neparašo. Galima sakyti, kasmet ta pati daina. Belieka pasidžiaugti, kad Prienuose jau pajudėjo į priekį daugiabučių renovacija. Miestas pamažu tvarkosi, smagu žiūrėti, kaip daugiaaukščiai gražėja. Tačiau mieste labai trūksta transporto stovėjimo aikštelių. Ypač prie turgaus, kur statoma „Norfa“. Jau anksčiau buvo problemų dėl mažos stovėjimo aikštelės, ypač savaitgalį, kai iš kaimo žmonės suvažiuoja į turgų, o dabar net sunku įsivaizduoti, kaip visi ras vietą pasistatyti savo automobilį.“

Edita Granickienė iš Klebiškio, 32m.

„Prienuose nėra viešojo tualeto – tai tikrai didelė problema. Darbo dienomis žmonėms tenka lakstyti į polikliniką ar savivaldybę, o savaitgaliais visai nėra kur nueiti. Kita bėda – autobusai: pavyzdžiui, sekmadienį nevažiuoja joks autobusas per Klebiškį. Žmonės skundžiasi, jog nėra kaip į Prienus atvažiuoti. Jei būtųi nors vienas maršrutas iš ryto, senyvo amžiaus žmonės galėtų atvažiuoti į bažnyčią. Autobusas važiuoja tik šeštadienį, todėl bent apsipirkti į turgų galima atvažiuoti. Taip pat pasigendu mūsų rajone darbo vietų, kuriose būtų sudarytos galimybės dirbti jauniems tėvams. Auginu keturis vaikus, todėl man netinka darbas, pavyzdžiui, prekybos centruose, kurie dirba iki 22 val. Juk turiu mažų vaikų, juos reikia pasitikti iš mokyklos, prižiūrėti. Darželis dirba tik iki 17–18 val., o paskui mano metų laiko mažylio nebūtų kam paimti, nes tėtis dirba tolimųjų reisų vairuotoju, todėl retai būna namuose. Kadangi dar tik ruošiuosi gauti vairuotojo pažymėjimą ir kol kas nuosavo automobilio nevairuoju, galima sakyti, neįmanoma darbo suderinti su dabartiniu autobusų grafiku.“

Elena iš Jiezno, 42 m.

„Jiezne įžvelgiu tikrai nemažą problemą – visiškai nėra ką veikti jaunimui. Nėra nei užimtumo, nei pakankamai darbo vietų. Liūdna, dėl to vieni ima piktnaudžiauti alkoholiu, o kiti visai išsibėgiojo… Pati gyvenu Jiezne, socialiniame name, valdžios prašiau įvesti vandentiekį. Atsimušiau kaip į sieną, paprasčiausiai – niekam neįdomu tokios bėdos. Iki šiol buities reikmėms tenka vandenį neštis iš šulinio. Lauko tualetas – avarinės būklės. Kreipiausi į seniūną, atsakymas vienas – nėra lėšų. Bendrom jėgom tvarkytis irgi nepavyko, nes ne visi namo gyventojai nori, o vienam žmogui tai tikrai per brangu. Dabar lankau vairavimo kursus Prienuose, todėl man, kaip būsimai vairuotojai, atrodo, kad čia trūksta automobilių stovėjimo aikštelių, viskas labai užgriozdinta. Būtų šaunu, kad atsirastų daugiau stovėjimo vietų.“

Lina Daukšienė iš Puzonių, 55 m.

„Pati vairuoju, autobusais važinėti netenka, tačiau iš aplinkinių kaimo žmonių girdžiu, jog autobusas per savaitę važiuoja du kartus: trečiadieniais ir sekmadieniais. Žinoma, jei kam reikia dažniau atvažiuoti į Prienų polikliniką ar kitur su reikalais, tenka derintis prie tokio nepatogaus grafiko. Beje, 10 km kelio ruožą nuo Birštono vienkiemio iki Puzonių galima pavadinti „tarka“. Pavasarį žadėjo asfaltuoti, tačiau tai ir liko pažadais. Negana to, kelią, nors jis ten yra pagrindinis, labai retai kada greideriuoja, todėl ir kursuojantis autobusas, ir žmonės važiuodami į darbą savo automobilius laužo. Savaitgaliais vargais negalais atvažiavę į turgų Prienuose žmonės neranda vietos automobiliui pastatyti, nes vyksta naujos „Norfos“ statybos. Jeigu nusiperki ką nors daugiau, tenka viską tempti kažin kur, beveik iki miesto centro, kur vos ne vos randi vietelę automobiliui.“

Izabelė Ptakienė iš Prienų, 67 m.

„Pati gyvenu nuosavame name, tačiau pastebiu, jog mieste vyksta namų renovacija. Žinoma, tiems, kurie gyvena daugiabučiuose, bus sunku, teks išsimokėti. Kita vertus, miestas tik gražėja, tvarkosi aplinka. Bet mieste pasigendu stovėjimo aikštelių. Nuosavu automobiliu centre teko sukti ratus, kol radau, kur būtų galima „įsisprausti“. Na, o prie turgaus savaitgalį – baisu. Dabar daro ten naują aikštelę, reikia tikėtis, kad ji bus didesnė. Prienai – nedidelis miestas, o automobilių labai daug, bet juk neišgriausim namų ir nepadarysim aikštelių… Didesnių problemų mieste neįžvelgiu, manau, daug kas priklauso nuo mūsų požiūrio: jeigu esi pesimistas, tai ir bus viskas blogai, dejuosi dėl visko. Reikia visuomet žiūrėti į viską teigiamai, tai ir problemų bus mažiau (šypsosi, – aut.past.).“

Vida iš Prienų, 45 m.

„Labai krenta į akis prišiukšlinta aplinka tiek mieste, tiek miškuose. Valdžia galėtų skirti daugiau žmonių, kurie surinktų šiukšles (ypač jų daug pakelėse). Žinoma, daugiau reikėtų ir šiukšliadėžių, nes dažnai nebūna, kur šiukšlių išmesti. Miesto centre viskas tvarkinga, švaru, bet nuošalesnėse gatvėse ar pavažiavus tolėliau situacija visai kitokia. Nors po miestą dažniausiai vaikštau pėsčia, pastebiu, kad mieste trūksta stovėjimo aikštelių, automobiliai grūdasi centre. Kita problema – eilės poliklinikoje. Galiu drąsiai pasakyti, kartais tenka laukti valandą ar dvi laukiamajame. Suprantu, žmonių daug, o specialistų – mažai. Juk nepriimsi visų vienu metu. Manau, reikėtų daugiau gydytojų, kabinetų, taip pacientai greičiau sulauktų gydymo, o ir patiems gydytojams būtų patogiau dirbti.“

Justina iš Birštono, 25 m.

„Įžvelgiu didelę problemą, susijusią su transportu. Tai ypač aktualu kaimo žmonėms. Atokesniuose kaimuose gyvenantys žmonės pasakoja, kad autobusas važiuoju porą kartų per savaitę, o tiek tikrai nepakanka. Dėl to atsiranda ir kitų problemų. Pavyzdžiui, kaimo žmogui, neturinčiam nuosavo transporto, kur nors įsidarbinti mieste praktiškai sunku ar net neįmanoma. Jeigu neturi kuo atvažiuoti į darbą mieste, tuomet reikia jo ieškoti kaime, bet darbo kaime taip nėra daug. Tuomet žmonės visai neina į darbą ir gyvena iš pašalpų. Ir man asmeniškai po studijų nebuvo lengva susirasti darbą. Prienai ir Birštonas – nedideli miestai, darbo ne tiek jau ir daug. Norėjosi darbo, kuris būtų mielas širdžiai, o čia daugiausiai siūloma dirbti parduotuvės kasininke, kas manęs visiškai netraukė. Pavyko įsidarbinti Birštone, ne pagal specialybę, bet vis tiek esu patenkinta (nusišypso, – aut. past.).“

Ieva Bartusevičiūtė iš Prienų, 17 m.

„Labiausiai mieste pasigendu pramogų. Būtų smagu, jeigu Prienuose atsirastų kino salė. Juk ir pačiuose kultūros namuose būtų įdomu kartu su draugais pažiūrėti filmą. Tuomet vakarais būtų daugiau ką veikti jaunimui. Taip pat norėtųsi daugiau renginių, tokių kaip koncertai, miesto šventės. Pastarosios šventės programa nepatiko, buvo nuobodu. Organizatoriai verčiau pakviestų daugiau atlikėjų, muzikos grupių, kurios, mano nuomone, šventės dalyviams labiau patiktų. Žinoma, norėtųsi, kad Nemuno pakrantė būtų tvarkingesnė. Reikėtų renovuoti šalia Nemuno stovintį „Revuonos“ viešbutį, dabar atrodantį tarsi vaiduoklis. Šalia senojo viešbučio mėgstu su draugais ant suoliukų pasėdėti, pabendrauti, o suoliukai jau irgi prastos būklės, reikėtų juos atnaujinti ar bent perdažyti. Taip pat Prienuose trūksta vaikų žaidimo aikštelių, sūpynių. Mano sesuo augina du vaikučius, tai nelabai turi kur su jais išeiti ir praleisti laiką.“

Kalbino ir fotografavo Monika Kazlauskaitė