Skučų giminės susitikimas
Liepos 5 d. Petronėlės ir Jono Skučų iš Pakeklio kaimo palikuonys Pažėruose susirinko į tradicinį giminės susitikimą. Susirinkę giminaičiai iš visos Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų dalijosi vaikystės ir jaunystės prisiminimais. Ilgai tą vakarą netilo kalbos, skardus juokas, paslapčia buvo nubraukta ne viena ašara.
Tie laikai, kai buvo rengiamos dviejų trijų dienų vestuvės, kai prie stalo susėsdavo visa gausi giminė, grimzta praeitin. Tapo įprasta, kad giminės susieina tik per laidotuves. Dideli atstumai, amžinas laiko trūkumas, nesibaigiantys darbai, emigracija baigia ištirpdyti šilčiausius jausmus, todėl nenuostabu, jog trečios ar ketvirtos kartos giminaičiai vieni kitų nebepažįsta. Žmonės, nugyvenę penkis ar šešis dešimtmečius, supranta, kad didžiausia gyvenimo vertybė – draugiška giminė, brolių ir seserų vaikai, dėdės, tetos, klegantis anūkų ar proanūkių pulkelis.
Petronėlės ir Jono Skučų iš Pakeklio kaimo palikuonys išsiskiria iš kitų: jie ne tik draugiškai gyvena, dirba, bėdai ištikus ar džiaugsmui aplankius susibėga draugėn, bet ir kas penkerius metus rengia giminės susitikimus. Štai ir šiais metais, liepos 5 dieną, gausus ainių būrys susirinko į Skučų giminės susitikimą. Penktasis (jau tradiciniu tapęs) giminės susiėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Pažėrų bažnyčioje, kur buvo meldžiamasi už senolius ir mirusius jų vaikus. Po pamaldų visi susibūrė klebono Kazimiero Skučo gražiai įrengtoje seklyčioje. Į susitikimą susirinko apie 100 giminaičių iš visos Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Giminės medžio šakos linksta nuo svarių, galima sakyti, net didvyriškų šios gražios giminės žmonių pasiekimų, svarių darbų gimtajam kraštui. Didvyriškumą parodyti gali kiekvienas, jei tam pasitaiko laikas ir vieta. Vieni didvyriškai pasielgia vieną kartą ir apie juos kuria dainas, padavimus bei pasakojimus, kiti didvyriškai gyvena visą gyvenimą – atkakliai dirba, kovoja su iššūkiais ir po savęs palieka daug nuveiktų darbų žmonių labui. Štai Milda Skučaitė-Napjus ir jos sūnus Erikas skyrė lėšų Saulės laikrodžiui Valdovų rūmų fasade įrengti. Už gražius darbus žmonėms Lietuvos šviesuolio vardas suteiktas klebonui Kazimierui Skučui. Visus išvardinti būtų labai sudėtinga, tačiau negalima nepaminėti Donato Skučo. Atsargos pulkininkas leitenantas pilotas Donatas Skučas yra skraidęs įspūdingai daug – vykdė skrydžius 7 tūkstančius 330 valandų ir 36 minutes. Daug kartų jam reikėjo skristi į Europą, tad Atlantą perskrido apie 120 sykių. Transporto lėktuvų pilotui Donatui dažnai teko skristi į Pietų Ameriką: Braziliją, Panamą, Kolumbiją, Gvinėją, Karibų salas, Antigvą, Trinidadą, Puerto Riką ir Dominikos Respubliką. „Apskridau pasaulį vieną kartą, nuolat skrisdamas į rytus“, – džiaugėsi Donatas. Per Vietnamo karą pilotas D. Skučas, skraidindamas JAV karinius krovinius, lankėsi daugelyje šalių: Japonijoje, Korėjoje, Taivane, Okinavos saloje, Filipinuose, Tailande. Praskrisdamas kitus žemynus, jis leisdavosi ir kildavo Turkijoje, Irane, Saudo Arabijoje, Pakistane ir Indijoje. Taip pat buvo ir Afrikoje: Etiopijoje, Liberijoje, Pietų Afrikoje, Konge ir Asensjono saloje Pietų Atlanto vandenyne. Tačiau nei viena kelionė neprilygsta keliui namo, nepajėgia užgožti lietuviškų medžių ošimo, plaukiančių rugių bangavimo, liaudiškos dainos skambėjimo. JAV pulkininko leitenanto D. Skučo dukra Elena irgi pasirinko karininkės kelią. 1992 m. ji baigė JAV Karo laivyno akademiją Anapolyje, Merilando valstijoje.
Į susitikimą susirinkusi penkių kartų giminė stebėjosi, kad metai greitai bėga ir jaunosios kartos atstovai gerokai ūgtelėję, sukūrę šeimas. Buvo pagerbti visi per praėjusius penkerius metus gimę, Anapilin išėję ar gražius jubiliejus šventę.
Senoliai Petronėlė ir Jonas pasižymėjo rūpestingumu, rimtu ir atsakingu požiūriu į darbą, šeimą, tėviškas ir motiniškas pareigas. Tą patį jie skiepijo ir savo vaikams. Susirinkę giminaičiai dalijosi vaikystės ir jaunystės prisiminimais. Ilgai tą vakarą netilo kalbos, skardus juokas, paslapčia buvo nubraukta ne viena ašara. Reikia tikėtis, kad senolių įdiegtas ir išpuoselėtas giminystės jausmas, savų šaknų pajautimas parvilios ateinančias kartas lyg vėjo išblaškytus paukščius į gimtąjį lizdą, į tėviškę, kur likę prisiminimai apie brangias kerteles. Klebono Kazimiero Skučo pastangomis ir begaliniu noru suburti artimuosius gausus būrys giminaičių susirinko Seklyčioje prie baltomis staltiesėmis padengtų stalų Pažėruose, nes giminės namelis Pakeklio kaime jau toli gražu nebesutalpina visų atvykusiųjų. Pasidžiaugę, pabendravę visi susitarė ir vėl susiburti, vėl susitikti.
Na, o Seklyčia jau laukia didžiosios vasaros šventės – Žolinių. Vėl tikėtina sulaukti garbių svečių iš arti ir toli. Veiverių Rimorystės muziejaus eksponatai – karietos vėl riedės keliukais, džiugindamos mažus ir didelius. Vietos užteks visiems, net jei ir lietus pagąsdintų.
Daiva Venclovienė
