Atsigręžiant į Prienų tarpukario istoriją: sunkūs 1931-ieji

Istorijos mokslas yra ne tik vien praeities analitikas, bet dar ir neabejotinas patirties, gyvenimo ir išminties mokytojas. Ne paslaptis, kad nuo tikrovės neužsikiši ausų ir neapsibersi smėliu akių. Mūsų krašto politiniame gyvenime visi stebime įtampą, abipusį nesusikalbėjimą, dėl kurio pažeidžiamos tiek valdžios, tiek opozicijos teisės. Svarbiausia – krašto žmogus kol kas nemato pozityvių sprendimų jam. Paprasta piliečio akimi pastebima, kad ir savivaldybei atstovaujančių didžiųjų valstybės vyrų pozicija ne visuomet prisideda prie kompromisų ieškojimo… Tada ieškai istorinių analogų, tiesiog prisimeni labai sunkius Prienams 1931-uosius…

                Bėdos iš visų pusių

1931 m. potvynis sukrėtė ne tik Birštoną, bet palietė ir Prienų pakrantes. Tačiau labiausiai prieniečius išgąsdino liepos 6-ąją kilęs gaisras. „Liepos 6-ąją per neatsargumą virvių dirbtuvėje Nepriklausomybės gatvėje kilo gaisras.Vėjas buvo stiprus ir pūtė iš priešingos pusės. Tuo pačiu degantys kanapių ir linų pluoštai įžiebė ir kaimyninius Goldbando ir pačios dirbtuvės savininko Veingartnerio gyvenamuosius namus. Gaisro pavojus grėsė visam kairiajam miesto kvartalui. Vietos ugniagesių komanda atvyko su motoriniu siurbliu ir trys pragariškos vandens srovės pratrūko į ugnį. Ugnis laipsniškai mažėjo, bet gyventojai, matyt, nejuokaudami pranašavo kada nors Prienams didelį gaisrą ir jų pranašystė tik per neįspėjamą mįslę neišsipildė. Motoras, tedirbęs 10 minučių, staiga sustojo. Esamos dvi rankinės atsarginės mašinos darbui netinkamos, nes iš Nemuno vanduo per toli, o arčiau nėra. Kilo didžiausia panika. Žmonės šaukė vandens, nukentėjusieji keikė ugniagesius, o patys ugniagesiai puolė mašinistą, o motoras nė burbt. Prinešti vandens iš Nemuno kibirais prieš smėlio 45 laipsnių kalną neįmanoma. Be to, ir kibiro nė vieno.

Staiga kažkas iš susirinkusių ima šaukti, kad kitoje gatvės pusėje įsidegė pradžios mokykla ir kluonas. Jau galas – ugnis persimetė į kitą namų eilę.

–Kur kopėčios?! – šaukia minia. Jų nėr – ugniagesiai nepasiėmė. – Kur kirviai? – komanda neturi,o stogas keliose vietose jau plačiai pradeda liepsnoti. Apie vandenį kalbos nėr. Mašinistas rankas į kišenes susikimšęs stovi ir žiopso į užgesusį motorą. O ugnis pasigardžiuodama tik tiesia liežuvį prie naujų namų. Kažkam kyla mintis šauktis iš Kauno ugniagesius, Sumanymas, kaip ir ugnis, o tuo pačiu tarpu skambina dar į Alytų. Žodžiu, reikalą pradėjo tvarkyti ne ugniagesiai, o pašaliniai žmonės…< > tik dėka policijos ir kelių drąsių vyrų buvo užgesinti naujai pradėję degti namai ir apsaugoti arti esantieji. Pagaliau, po pusės valandos, kada liepsna susimetė nuo stogų į namų vidurį, ir gaisras liko nepavojingas, vieno sumanaus šoferio motoras buvo sutvarkytas ir vanduo vėl užplukdė liepsnoje paskendusius namus.Apie 17 val. gaisras buvo visiškai likviduotas, palikdamas apie 9000 rublių nuostolį“ („Suvalkietis“, 1931 07 12, Nr.28(64), l. 2).

Po penkių savaičių, rugpjūčio 26 dieną, „teisingumo ministras A. Žilinskas iš Kauno važiavo į Alytų, norėdamas apžiūrėti kai kuriuos arešto namus. Netoli Prienų plentas buvo aplytas ir slidus. Lenkiant vieną vežimą, autoratai paslydo ir automobilis trenkėsi į medį. Katastrofoje taip smarkiai sutrenktas ministeris p. Žilinskas, kad jis buvo nustojęs žado ir sąmonės. Paskui važiavęs „Goldberg“ alaus bravoro direktorius B. Šakovas paėmė sužeistąjį į savo auto ir skubiai nuvežė Kaunan. Gydytojų nuomone, ministeris turės pagulėti sutvarstytas bent dvi savaites“ (Ten pat, 1931 08 30, Nr.35(71), l. 6).

Visa Prienų apylinkė liepos antroje pusėje buvo labai išgąsdinta. Ypač baiminosi moterys, kurioms vienoms kur nors tekdavo eiti. „To priežastimi yra nesenai Prienų apylinkėse pasirodęs (apie 30 metų) vyras, kuris masiškai pradėjo užpuldinėti moteris. Daugiausiai jis „operuoja“ vadinamame Prienų šile, kuris yra prie vieškelio Balbieriškis–Prienai. Birželio 26 dieną šitame šile uogavo Prienų m. gyventoja Mockapetrienė Katrė, 50 m. amžiaus.Apie 18 val. netoli Revuonos ją užpuolė nepažįstamas vyras ir jėga išžagino. Birželio 29 dienos ryte to pat šilo kitoje vietoje šis nepažistamas vyras sučiupo bažnyčion einančią pil. M. Stankūnienę, 28 m. amžiaus, ir nusitraukęs nuo miško į kelią kėsinosi išžaginti. Kišdamas ranką už krūtinės, jis rado 1 litą 50 centų, bet pinigų nepaėmė. Nors užpuolikui niekas nesukliudė, bet Stankūnienę dėl tam tikrų priežaščių paleido nepaliestą.

Pralinkus trumpam laikui, toje pat vietoje jis sučiupo jauną 17 metų panelę M. Skučaitę. Ši jauna panelė gerokai pasipriešino ir užpuolikas nepajėgė ją toli nuo kelio nutempti. Ta aplinkybė Skučaitę ir išgelbėjo, nes užpuolikas, nepaklausęs nei ašarų, nei maldavimų, išsigando kelyje pasigirdusio vežimo. Palikęs savo auką ,jis pabėgo į miško gilumą. Charakteringa, kad Skučaitė bandė „atsipirkti“ siūlydama užpuolikui 10 litų, bet jis nuo pinigų kavalieriškai atsisakęs. Paskutinėmis žiniomis, kiek anksčiau šis plėšikas buvo užpuolęs dar vieną 53 metų moterį“ (Ten pat, Nr.27(63), l. 2).

Nemaža Prienų gyventojų dalis bylinėjosi dėl žemės kokybės, skirstantis į vienkiemius. Susikirto lenkiškoji visuomenės dalis, vadovaujama Liutkos Tomaševskaitės. Lietuviška visuomenės dalis, nusivylusi, kad jų atstovas C.Pšemeneckis tinkamai jiems neatstovavo ir dėl to jie pralaimėjo bylą, pradėjo C.Pšemeneckį „vyti“ į Lenkiją (Ten pat, 1931 05 03, Nr. 18(54), p.1).

  „Revoliucija“ kapinėse

Gegužės 12 d. Prienų klebonas kartu su dievobaimingomis moteriškaitėmis, neatsiklausęs žmonių, nusprendė padaryti tvarką kapinėse. Daug senųjų kryžių išvertė ir išmetė už kapinių. Apie tai „Suvalkietis“ rašė: „Sumanytojų, matyt, norėta viską suvienodint ir sujungti į vieną „krikščionišką“ bloką, bet artinieji, protėvių giminės už sutrikdytą mirusiųjų ramybę nepasitenkino tuo ir už panaikinimą kapų ir nugriovimą kryžių žada traukti tieson kapų ardytojus“ („Suvalkietis“,1931 05 24, Nr. 21(57), l. 4). Straipsnio autorius pastebi, kad „klebonas, matyt, neapsižiūrėjo, kad pirma reikia sutvarkyti kapinių išorinę pusę, kad nešnipinėtų neprašyti keturkojai aplink kapus, laisvai įeidami per daugelį išgriuvusių spragų“ (Ten pat). Tenka iš visos širdies apgailestauti, kad senųjų Prienų kapinių padėtis po beveik 75 metų dar blogesnė. Per apleistas kapines eina mokinukai, kurie čia gali mokytis tik nepagarbos protėviams, istorinei atminčiai. Jau niekas nebeatranda Juozo Silvanavičiaus šeimos ir kitų kapų.

Tokioje įkaitrintoje Prienų miesto visuomenėje vyko burmistro rinkimai.

                1931 m. birželio 15–16 dienos rinkimai

Pagal įstatymą miestai Lietuvoje buvo suskirstyti į pirmaeilius ir antraeilius. Pirmaeiliai buvo apskrities centrų miestai: Alytus, Biržai, Kaunas, Kėdainiai, Ukmergė, Marijampolė, Šiauliai, Telšiai, Vilkaviškis ir Ukmergė. Antraeilis miestas Prienai, turintis iki 5000 gyventojų, trejiems metams rinko miesto tarybą, o ši miesto burmistrą, jo padėjėją, skyrė kitus etatus, tvirtino miesto biudžetą, prižiūrėjo burmistro darbą („Vyriausybės žinios“, 1931 m. gegužės 2 d., Nr. 356, l. 11–21). Pagal valsčiaus rinkimo įstatymą Prienų valsčiuje seniūnijų krivulėse buvo išrenkamas seniūnas, jo padėjėjai bei atstovai į valsčiaus tarybą. Valsčiaus taryba trejiems metams rinko valsčiaus viršaitį ir jo padėjėją. Abiejų savivaldybių rinkimai vykdavo dvi dienas.

1931 m. birželio 15–16 dieną Prienuose įvyko miesto tarybos rinkimai. Teisę balsuoti turėjo 769 žmonės, rinkimuose dalyvavo 680 rinkėjų (89%). Buvo išrinkti 9 tarybos nariai (6 lietuviai, 3 žydai): buvęs burmistras Pranas Šalčius, namų savininkas Juozas Baranauskas, namų savininkas Juozas Mačys, namų savininkas Jurgis Karalius, namų savininkas Juozas Brundza, gydytojas Aleksandras Naglius, gydytojas Judelis Johenzonas, namų savininkas Abraomas Ginsburgas, pirklys, namų savininkas Boruchas Slovė („Suvalkietis“, 1931 06 21, Nr. 25(61), l. 1). Tačiau aktyvus Prienų miesto pirmosios Tarybos ir kitų tarybų veikėjas Konstantinas Olšauskas apskundė šiuos rinkimus taikos tarpininko teismui. „Birželio 30 dieną teisėjas prie uždarų durų šį skundą svarstė ir, radęs kai kuriuos ten paminėtus faktus, nutarė rinkimus į Prienų miesto tarybą dėl jų neteisėtumo panaikinti. Sužinojome, kad tikrumoje neteisėtumą sudaro rinkimų bute vesta nežymi agitacija ir komisijos neįtraukimas į rinkikų sąrašus piliečio l. Rudniko, kuris figūravo kandidatų sąraše. Rinkimams baigiantis jam buvo leista balsuoti. Pats skundo davėjas K. Olšauskas taip pat buvo iškėlęs savo kandidatūrą, bet į tarybą neišrinktas. Dabar p. vidaus reikalų ministeris turėtų paskirti naujus rinkimus į Prienų miesto tarybą, bet rinkimų komisijos pirmininkas dar mano apskųsti taikos teisėjo sprendimą Vyriausiam Tribunolui“ („Suvalkietis“, 1931 07 05, Nr. 27(63). p. 1). Vyriausias Tribunolas 1931 m. liepos 30 d. svarstė Prienų miesto vyriausios rinkimų komisijos ir apskrities viršininko skundą, nusprendė, kad teisėjo sprendimas buvo neteisėtas ir jį panaikino. K. Olšausko skunde išdėstytos mintys įvertintos kaip provokuojančios ir neturinčios pagrindo (Ten pat, 1931 08 09, Nr. 32(68), l. 1).

Pirmasis išrinktos tarybos posėdis 1931 m. rugpjūčio 14 d.

Pirmajame rinkimų tarybos patvirtinimo posėdyje dalyvavo Marijampolės apskrities policijos vadas p. Antanaitis ir vienas policininkas. Darbotvarkėje buvo šie klausimai: 1) burmistro ir jo padėjėjo algos nustatymas, 2) burmistro ir jo padėjėjo rinkimai, 3) sumanymai.

Posėdį pradėjo kadenciją baigęs burmistras Pranas Šalčius. Jis apžvelgė savo darbus ir pabrėžė, kad būsimajam burmistrui reikėtų daug dėmesio skirti socialinei globai ir švietimo reikalams. Jis taip pat dėkojo už savivaldos įstatymą Jo Ekscelencijai Respublikos Prezidentui. Posėdį sveikino apskrities policijos viršininkas Antanaitis. Būsimajam burmistrui buvo nustatytas 400 litų atlyginimas, jo padėjėjui 200 litų, abiem su papildomais priedais. Toliau vyko burmistro ir jo padėjėjo rinkimai. Kandidatais į burmistrus buvo pasiūlyti daktaras Aleksandras Naglius ir daktaras Juozas Brundza. Šis nuo kandidatūros atsisakė.Aštuoniais balsais už,vienam susilaikius burmistru buvo išrinktas daktaras Aleksandras Naglius. Į burmistro padėjėjus buvo pasiūlytas tik Pranas Šalčius. Vienbalsiai, vienam susilaikius, jis ir buvo išrinktas. Posėdžio pabaigoje buvo perskaitytos sveikinimo telegramos Respublikos Prezidentui ir vidaus reikalų ministrui (Ten pat, 1931 08 23, Nr.37(70),l.2). Naujasis burmistras ir jo padėjėjas prisiekė pirmajame dalykiniame Prienų miesto valdybos posėdyje rugsėjo mėn.

                Aleksandro Nagliaus kelias iki burmistro

Aleksandras Naglius buvo gimęs 1891 m. Žagarės apylinkėse. Gydytojo amato jis mokėsi Mintaujos ir Dorpato universitetuose. Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo Rusijoje epideminės ligoninės vedėju. Nuo 1919 iki 1923 m. kaip savanoris tarnavo Lietuvos kariuomenėje 7-ojo pėstininkų pulko vyr. gydytoju. Dalyvavo mūšiuose su bolševikais ir bermontininkais. 1923 m. išėjo į atsargą ir dirbo gydytoju gimtinėje. Nuo 1926 iki 1931 m. i dirbo Prienų gydytoju (Ten pat, 1931 09 06, Nr. 34(72). l. 3). Dirbdamas Prienų burmistru daug dėmesio skyrė gatvių grindimui, medinės architektūros namų remontams, moksleivių medicinos profilaktikai. Jo kadencijos metu buvo pastatyta daugiau kaip 25 nauji namai, sutvarkyta turgaus aikštė. Tolesnį Aleksandro Nagliaus gyvenimo kelią ir veiklą reikia dar išsamiau tyrinėti. Pirmą kartą pateikiame jo nuotrauką, kuri dar nė viename leidinyje nebuvo skelbta.

                Istorikas Vytautas Kuzmickas