Geri pavyzdžiai užkrečia

Gegužės 20 dieną Lietuvos ūkininkų sąjungos Prienų skyriaus pirmininkas Martynas Butkevičius surengė skyriaus narių ir valdžios atstovų išvyką po išskirtinius ūkius, kurie savo produktus ne tik perdirba, bet ir patys prekiauja. Į kelionę su žemdirbiais išvyko Prienų savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas Donatas Šimukonis bei Veiverių klebonas. Išvykos rezultatų aptarime dalyvavo ir Seimo narys Vytautas Kamblevičius.

Gerosios patirties pavyzdžių toli ieškoti nereikėjo – Veiverių seniūnijoje Galveliškių kaime Rasa Skučienė su šeima sėkmingai augina uogas ir obuolius. Mindaugo ir Vitos Šlapkauskų ūkyje irgi auginamos įvairios uogos ir obuoliai, kurių nemaža dalis perdirbama į išskirtinės kokybės ženklą turinčią produkciją – sultis ir uogienes. Jurgis ir Lina Pažėros iš savo karvių pieno gamina varškę, grietinę, įvairius sūrius. Viskas vienoje vietoje, viskas atliekama savo jėgomis.

Rasos Skučienės uogynuose

Pirmiausia gausi svečių delegacija apsilankė Rasos Skučienės valdose. Šeimininkė pirmiausia svečius nuvedė į tuoj pradėsiančių nokti braškių laukus. Rasa turi apie 2 ha braškynų. Viename plote braškės jau baigia žydėti ir pradeda nokti, o kitapus keliuko – poros metų uogynas. Dar šeimininkė ekologiškai augina avietes, juoduosius serbentus, turi 30 arų gervuogių ir 7 ha atnaujinto sodo.

Besidomintiems uogininkyste Rasa pasakojo, kaip pradėjo auginti braškes, paskui ir kitas uogas, kaip įveisė sodą. Braškių laukai yra visai netoli namų, tad ir prižiūrėti paprasčiau. Braškes augina kelių veislių, ankstyvesnių ir vėlyvesnių, kad skynimo periodas būtų kuo ilgesnis ir gyventojams ilgesnį laiką būtų patiekiama šviežių uogų. Patys augina daigus, skina uogas ir tvarko uogynus. Nuėmus braškių derlių, iki rugpjūčio 1 dienos viskas jau būna paruošta kitiems metams. Svarbi ir sėjomaina – į tą patį lauką braškės grįžta tik po 4–5 metų. Gausiausias derlius būna antrais trečiais metais. Uogynas tręšiamas mineralinėmis trąšomis per laistymo sistemas.

Iš devynių hektarų ūkio gaunama ne tiek daug produkcijos, todėl visa ji parduodama turguje. Sunku, bet kol kas didesnių perspektyvų nėra. Reikia rasti savą rinką, savus pirkėjus, kurie domisi ir nori įsigyti produkcijos. Ūkininkė sako, kad dažnai pagalvojanti apie kooperaciją. Anot Rasos, smulkesniems ūkininkams būtų daug lengviau, jei susiburtų vienminčių ekologiškai auginančių uogas ir vaisius žmonių grupė, sukauptų didesnį kiekį produkcijos. Tada būtų galima pagalvoti ir apie perdirbimą. Tiesa, Rasa jau naudojasi parama pusiau natūriniams restruktūrizuojamiems ūkiams ir penkerius metus gaus po 1 000 eurų. Nedideliam ūkiui parama – labai gera paspirtis. Ją naudoja padargams, smulkesnei technikai įsigyti.

Po uogynų svečiai apžiūrėjo ir žydinčius sodus, kurie jau šiemet duos gražų derlių, jeigu gamta nepateiks kokių nors siurprizų.

Vita ir Mindaugas Šlapkauskai gamina išskirtinę produkciją

Atvažiavusius svečius pasitiko šeimininkai, kurie supažindino su savo ūkiu, parodė uogynus, uogų perdirbimo pastatėlį, papasakojo, ką teko patirti kuriant ūkį, ieškant nišos produkcijai realizuoti. Ūkis įkurtas 2004 m, bet pirmieji sodinukai pasodinti 2006 metais. Jaunieji ūkininkai pirmiausia užveisė 30 arų avietyną, kurį kitais metais padidino iki 2 ha.

Kasmet ūkio plotas vis didėja – sodinamos obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos, gervuogės, braškės, serbentai. Šiuo metu Šlapkauskai turi per 11 ha sodo bei uogynų, bet labai plėstis nežada. Pasak Vitos, reikia tobulinti tai, kas jau yra. Labai prasigyventi iš šio verslo kol kas negali, abu dar dirba ir kitus darbus: Mindaugas – mechanikas, Vita – mokytoja.

Siekdami geriau patenkinti vartotojų poreikius ir ištisus metus aprūpinti kokybiška produkcija, 2011 metais Šlapkauskai įsirengė uogų perdirbimo cechą. Jame verdamos įvairios uogienės, kai kurios pagal močiutės receptus, spaudžiamos sultys, gaminami sirupai. Ant uogienių ir sulčių stiklainiukų klijuojamos etiketės, kad tai išskirtinės kokybės produkcija. Ūkio tikslas – plėsti sodą, uogynus, populiarinti kokybiškų lietuviškų uogų vartojimą, kurti darbo vietas Lietuvos kaimo žmonėms.

Šlapkauskai taip pat pastebėjo, kad tokiame ūkyje dažnai pritrūksta darbo rankų, ypač vasarą, kai reikia skinti uogas. Todėl jaunieji ūkininkai dalį uogynų leidžia nusiskinti patiems žmonėms. Tai daugiau taikoma avietynams, serbentynams, nes braškių laukuose būtų visai neekonomiška – didelės braškės būtų išskintos, o mažos – paliktos. Šlapkauskų ūkyje auginamų ir perdirbamų produktų galima įsigyti atvykus į ūkį, taip pat ūkininkų turgeliuose Kaune. Šlapkauskai produktus parduoda mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose ir ūkininkų turguose – keturias dienas per savaitę septyniose skirtingose vietose Kaune. Šiek tiek produkcijos paima kooperatyvas „Lietuviško ūkio kokybė“, kuris surinktą produkciją parduoda prekybos tinkle „Maxima“. Tačiau ūkininkai sako, kad jų produkcija didžiųjų prekybos tinklų nelabai domina. Tenka rinkos ieškoti patiems.

Vita baigdama pokalbį palinkėjo, kad lietuviai pradėtų valgyti vaisius ir daržoves, gertų daugiau sulčių, o ne saldikliais pagardintus sintetinius gėrimus.

Švieži pieno produktai iš Jurgio Požėros ūkio

Jurgis Požėra ūkininkauti pradėjo 1999 metais, kaip sako, nuo vienos karvės. Dabar jo ūkyje yra 130 galvijų, kuriuos prižiūri 3 šeimos nariai, o jiems padeda 6 samdomi žmonės.

J. Požėra taip pat pastebėjo, kad trūksta darbo jėgos. Ūkininkas vasarą mielai įdarbintų kaimynų paauglius vaikus, bet kad tokių neatsiranda. „Kai tėvai gauna pašalpas, vaikams dingsta noras dirbti“, – sako J. Požėra.

Ūkininkas svečiams parodė, kaip veikia pieno linijos, kur nukeliauja pienas – vienas pilstomas į butelius, kitas – rauginti – varškės ir sūrių gamybai. Dabar ūkininko žmona Lina pradėjo gaminti skanius fermentinius sūrius, žada išmokti juos ir brandinti.

Požėros savo ūkyje pagamintus pieno produktus ketvirtadieniais atveža į Prienus ir prekiauja Laisvės aikštėje. Daugelis Prienų gyventojų jau spėjo jų paragauti ir laukia, kada galės įsigyti. Be to, ūkininkai du kartus per dieną šviežią produkciją veža į Kauną, kur irgi surado savo klientų. Žmonės jau sugeba įvertinti kokybę ir tampa nuolatiniais pirkėjais, rekomenduoja ir savo draugams bei pažįstamiems.

VVG pirmininkė pristatė paramos verslui projektą

Į susitikimą su ūkininkais atvykusi VVG pirmininkė Virginija Žliobienė pristatė 2014–2020 metų paramos verslui projektą. Pagal jį ūkininkai galės dalyvauti LEADER projekte, jeigu sugalvos kurti alternatyvius verslus žemės ūkiui. Kaip pavyzdį VVG pirmininkė pateikė tokią schemą: jeigu žmona augina uogas ar vaisius, vyras gali pirkti iš jos produkciją ir perdirbti. Taip pat ūkininkai galėtų teikti aplinkos tvarkymo paslaugas, kurti autoservisą ir kt. Tai gali daryti įsigiję verslo liudijimą ar versdamiesi individualia veikla.

LEADER projektas – socialinės įtraukties projektas, skatinantis kaime kurti darbo vietas, kad žmonėms nereikėtų prašyti pašalpų.

Atrodo, ne visi ūkininkai buvo tuo sužavėti, pasigirdo ir replikų. Bet LEADER projektui skirtos lėšos yra tikslinės ir niekaip kitaip jų nepanaudosi…

Diskusijose gimsta idėjos

Išvykos rezultatai buvo aptarti J. Požėros namuose, kur aplankytų ūkių šeimininkai paruošė bendrą degustacijos stalą. Tiesa, su rūkytos mėsos gaminiais atvyko ir Birštono savivaldybėje tautinio paveldo produkciją gaminantys Zita ir Arnoldas Taujanskai.

Susėdus prie stalų buvo galima ne tik paragauti nuostabių produktų, tiesiai pagamintų ūkyje, bet ir padiskutuoti, kaip dirbti ūkininkams, kad nebūtų skriaudžiami perdirbėjų, kad didžiausias pelnas atitektų tiems, kas dirba ir gamina išskirtinę produkciją.

Diskusijoje dalyvavo Ūkininkų sąjungos nariai, ūkininkai, Prienų rajono savivaldybės meras A. Vaicekauskas, žemės ūkio skyriaus vedėjas D. Šimukonis ir šiek tiek vėliau prisijungęs Seimo narys Vytautas Kamblevičius.

Pirmieji savo nuomonę apie pasitaikančias problemas išdėstė aplankytų ūkių savininkai, o vėliau pasisakė visi, kurie turėjo ką pasakyti.

Alytaus PRC Balbieriškio Mykolo Krupavičiaus žemės ūkio skyriaus atstovas kvietė ūkininkus bendradarbiauti, suteikti galimybę mokiniams atlikti praktiką ūkiuose, kad jaunimas pamatytų, kas vyksta kaime.

Pasak Ūkininkų sąjungos nario Romualdo Vaičiukyno, prekiaujančio mėsa, daržovėmis ir pieno produktais Kauno ir Vilniaus turgeliuose, jis stengiasi prekiauti vien lietuviška produkcija, tačiau norint dirbti ištisai tenka ir įsivežti. Lietuviška produkcija sudaro 85 proc. Kiti ūkininkai teiravosi, kaip galima patekti į Vilniaus ar Kauno turgelius, kokios kainos ir kokios sąlygos.

Buvo paliesti ir kooperacijos klausimai. Pasirodo, į kooperatyvus niekas nieko varyti negali, nes žmonės vieni kitais nelabai pasitiki. Kooperatyvą turi kurti patys ūkininkai, kurie jau tam subrendę.

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis kalbėjo apie opiausias pieno gamintojų problemas. Pasak jo, visos pieno produkcijos turgeliuose nerealizuosime, nes visi į turgų nesuvažiuosim. Reikia visiems bendrai kovoti už savo teises, nes pieno supirkėjai žaliavinio pieno kainą dar labiau sumažino. Kas toliau? Reikia ginti tuos, kas dar laiko karves, nenusileisti ir kovoti už Lietuvos pieno gamintojus. J. Vilionis sakė, kad ateinančią savaitę dar susitiks su LR premjeru Algirdu Butkevičiumi, žada šiuo reikalu vykti ir pas Prezidentę.

Meras A. Vaicekauskas pasidžiaugė, kad ūkininkai pasirinko tinkamą kelią ir eina į gerą pusę. „Matėm tuos ūkius, kurie išgyvena iš kelių hektarų, gamina gerą produkciją ir turi gerų idėjų ateičiai. Smulkiems ir pradedantiems ūkininkams reikia specialistų patarimų, vyresnių ūkininkų patirties. Noriu palinkėti kruopštumo ir kantrybės, tikėjimo, kad viską galima padaryti darbštumu. Turim dar daug neišnaudotų nišų, neleiskim jaunimui išvykti į užsienius, o padėkim kurti verslą čia. Bus parama, bus ir tokių, kurie galės ja pasinaudoti“, – sakė meras.

Diskusijų metu pasisakė Veiverių seniūno pavaduotoja Audronė Lazdauskienė, konsultavimo biuro vadovė Ona Račkienė ir žemės ūkio skyriaus vedėjas D. Šimukonis. Vedėjas kalbėjo apie pieno kvotų panaikinimą, apie galimybę mokykloms ir darželiams tiesiogiai tiekti ūkininkų pagamintą šviežią produkciją. Bet taisyklės, pasak vienos ūkininkės, kuriamos tam, kad mes galvotume, kaip jas apeiti, suprasdami jų beprasmiškumą… Ką ūkininkai gali padaryti, jeigu viršuje sėdintys daugiau žino, nors gal ir gyvos karvės nematė. Taigi, politika yra politika, o karvė yra karvė ir politika nesidomi, duoda pieną, ir tiek. O ūkininkams reikia galvoti, kaip jį paversti skaniu produktu…

Seimo narys V. Kamblevičius pasakojo, kad Seime buvo svarstomi žemės ūkio klausimai, kalbėta ir apie paramos skyrimą jauniems ūkininkams. V. Kamblevičius nemažai priekaištų išsakė ir žemės ūkio skyriaus specialistams, kurie nesidomi, kodėl patenkinamos ne visų ūkininkų paraiškos paramai gauti. Anot Seimo nario, trūksta jautrumo ir noro padėti. V. Kamblevičiaus nuomone, reikia mobilizuoti Žemės ūkio skyriaus, Ūkininkų sąjungos ir Konsultavimo tarnybos pajėgas bendriems tikslams įgyvendinti. Tai pat buvo aptarta ir vadinamųjų „sofos ūkininkų“, kurių valdžia nesugeba kontroliuoti, problema.

M. Butkevičius taip pat pastebėjo, kad „visų paraiškų tikrintojai ir paramos skirstytojai labai jau nutolę nuo ūkininkų, ir kuo toliau, tuo daugiau miglos“.

Diskutuota ir apie sertifikatų sistemą. J. Požėra domėjosi iš Nacionalinės mokėjimo agentūros negaunamais skolų suderinimo dokumentais. Šlapkauskai išsakė priekaištus dėl prastai tvarkomų kelių, nes niekaip nesutariama, kam priklauso ta kelio atkarpa. Meras patikino, kad tą kelio atkarpą, kuri priklauso Kauno rajonui, turi tvarkyti kauniečiai, o tą, kuri Prienų teritorijoje, tvarkys prieniečiai. Ta bėda turėtų baigtis, kai bus baigtas tiesti tarptautinis geležinkelis.

Nežinia, ar šis infoturas Ūkininkų sąjungos narius uždegs naujiems darbams, bet sudomino. Juk geri pavyzdžiai užkrečia, gal atsiras ir daugiau jų pasekėjų, o gal ir prasidės kooperatyvų judėjimas?

Baigiantis renginiui Lietuvos ūkininkų sąjungos Prienų skyriaus pirmininkas Seimo nariui V. Kamblevičiui įteikė garbės nario pažymėjimą.