Susitikimas su Andriumi Tapinu. Koks po dešimties metų būsi Tu?
Gegužės šeštą dieną Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokinių seimo prezidento Domanto Milaševičiaus pakviestas į gimnaziją atvyko žurnalistas, laidų vedėjas, knygų autorius Andrius Tapinas. Svečiavosi jis čia ne tam, kad paminėtų Tarptautinę dieną be dietų, o tam, jog pakalbėtų apie knygas, sėkmę, karjerą ir gyvenimo esmę bei kad supažindintų su savo nauja knyga „Maro diena“. Į paskaitą su autoriumi susirinko pilna salė žmonių: nuo gimnazijos ir rajono mokinių iki suaugusių, kurie, veikiausiai, atsitraukė nuo gausybės darbų ar atsiprašė valandėlei iš darbo, kad galėtų pasiklausyti „Auksinio proto“ vedėjo minčių.
Paskaitą svečias pradėjo nuo trumpo pasakojimo apie save. Klausytojai sužinojo, kad svečias pirmąją knygą parašė ir išleido būdamas aštuonerių. Ir visai nesvarbu, jog pirmąją knygelę įrišo jo mama, jog ji buvo išleista vieno egzemplioriaus tiražu, ji – pirmieji rašytojo žingsniai tūkstantiniais tiražais spausdinamų kūrinių link. Dar vienas įdomus dalykas Andriaus Tapino vaikystėje veikiausiai kaip moksleivio košmaras: mama yra tavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ir, negana to, auklėtoja. Esant tokiai situacijai, kaip pats autorius sako, buvo neįmanoma net lengvai nusikalsti – rodos, vos pagalvoji apie kokią nors išdaigą, o mama jau žino. Žinoma, tai rašytojui netrukdė būti visuomeniškam. Pirmą verslą jis kartu su draugais įkūrė būdamas dar vienuoliktoje klasėje. Anuomet jie mokykloje įkūrė radijo stotį: atsigabeno didelę garso kolonėlę, pastatė ją prie valgyklos ir pradėjo leisti muziką. Nors pirmasis verslas nebuvo itin sėkmingas (jaunuoliai pageidaujamus kūrinius grojo už užmokestį ir susirinkdavo beveik visus moksleivių kišenpinigius, todėl tėvai tai pastebėję nutraukė jų veiklą), bet rašytojas pernelyg nenusivylė ir nukreipė savo energiją kita kryptimi – pradėjo versti Dž. R. R. Tolkino „Žiedų valdovą“. Pagrindinis jo tikslas buvo laimėti anglų kalbos konkursą, tačiau jis gavo ne tik laureato diplomą, bet ir buvo atleistas nuo anglų kalbos egzamino. Tad užklasinė visuomeninė veikla davė jam tiesioginės naudos ir bendrojo lavėjimo procese.
Rašytojas viso pokalbio metu pabrėždavo knygų svarbą. Pasak jo, privalomoji literatūra yra laiko patikrintas būdas visiems laikams atgrasinti mokinius nuo skaitymo. Tad iš tiesų galbūt dėl to dauguma jaunų žmonių mieliau renkasi kompiuterinį žaidimą nei knygą, o vertimas skaityti atgraso imti knygą į rankas dar daugelį metų. Autorius nori pakeisti požiūrį į literatūros kūrinius, stengiasi priminti šių dalykų svarbą. Būtent todėl jo knygose nėra gamtos aprašymų, gilių apmąstymų ar filosofijos. Kaip rašytojas teigia, jis sukūrė knygą kompiuterinio žaidimo principu – joje netrūksta siužeto posūkių ir yra daug erdvės interpretacijai. A. Tapinas taip pat pabrėžia, kad turintis tikrų svajonių žmogus privalo būti apsiskaitęs. Pasak jo, pasaulis žino du dalykus, skatinančius vaizduotę: knygas ir narkotikus, ir jis skatina rinktis pirmąjį variantą. Juk, anot rašytojo, kaip kardui reikalingas galąstuvas, taip protui reikalingos knygos.
Svečias kalbėjo ir apie karjerą bei sėkmę. Dabartiniai darbdavių kriterijai, pasak A. Tapino, yra trys. Pirmas iš jų – idėjos. Kiek autoriui teko bendrauti su TED konferencijų organizatoriais ir pranešėjais, su garsių sėkmingų kompanijų atstovais – ateitis priklauso turintiems idėjų: jų reikės kiekvienai profesijai, nesvarbu, kur bedirbtum – politikos, mokslo ar medicinos srityje. Antras kriterijus – užsienio kalbos. A. Tapinas pabrėžia, jog kiekvienam privaloma laisvai kalbėti, suprasti, rašyti ir skaityti angliškai bei būtina turėti bent dar vienos užsienio kalbos pagrindus – gebėti ja bendrauti. Paskutinis, bet ne mažiau svarbus kriterijus – bent keli savanorystės projektai gyvenimo aprašyme. Pasak autoriaus, visos modernios ir šiuolaikiškos kompanijos ypač atsižvelgia į šį apsektą, mat tai parodo, jog žmogus yra visuomeniškas, nėra savanaudis ir rūpinasi ne tik savo, bet ir visuomenės gerove. Tokie dalykai turėtų lemti ateities lyderių sėkmę.
Baigdamas autorius paprašė patikėti, jog po dešimties metų mes patys pamatysime, koks skirtumas bus tarp tų, kurie daug skaitė, švietėsi, mokėsi užsienio kalbų, buvo visuomeniški, ir tarp tų, kurie sakė „ai, ir taip viskas bus gerai“. Juk būtent tokių, tikslingai save ugdančių, imlių žmonių pasauliui labiausiai reikia. Tų, kurie atsineš su savimi beprotišką idėją, pakeisiančią pasaulį. Tik klausimas – koks po dešimties metų būsi Tu? Ar išnaudosi visą savo potencialą?
Ugnė Revinskaitė
Justės Olsevičiūtės nuotrauka
