„Gabrielė Petkevičiatė-Bitė: gyvenimas Tėvynei ir žmogui“
Birštono muziejuje šiuo metu eksponuojama didelio lankytojų dėmesio sulaukusi paroda „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė: Gyvenimas Tėvynei ir žmogui“.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo rašytoja, pedagogė, kultūros ir visuomenės veikėja ir reikšmingiausių XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios įvykių Lietuvoje dalyvė.
Parodos ekspozicijoje pateikiama daug informacijos apie jos asmenybę, įvairiapusę veiklą. Čia galima pamatyti fotografijų ir asmeninių dokumentų kopijas, išleistų leidinių tekstų fragmentus ir kt.
G. Petkevičaitė-Bitė gimė 1861 metų kovo 18 d. Puziniškyje, inteligentų bajorų šeimoje. Rašytojos tėvas Leonas Petkevičius vertėsi gydytojo praktika, buvo baigęs Kijevo universiteto medicinos fakultetą, o motina Malvina Chodakauskaitė buvo baigusi Vilniaus gimnaziją. Iš mažumės mergaitei buvo diegiamas požiūris, kad gyvenime svarbiausia – meilė artimajam ir demokratiškas santykis su kitu, nepriklausomai nuo turtinės padėties bei tautybės.
Gabrielė buvo devynerių, kai1870 m., užsikrėtusi nuo slaugomų ligonių šiltine, mirė jos mama. Namų ūkį perėmė tėvo sesuo Regina. Tėvas rūpinosi vaikų auklėjimu ir mokymusi, jiems buvo samdomi namų mokytojai.
G. Petkevičaitė1873 m. įstojo į privačią Mintaujos Dorotėjos mergaičių mokyklą. Asketiškos mokyklos sąlygos sukėlė sunkią ligą, kuri persekiojo Gabrielę visą gyvenimą.1876 m. baigusi mokyklą, Gabrielė tais pačiais metais įstojo į Mintaujos aukštesniąją Trejybės vardo mergaičių mokyklą.1878 m. gavo namų mokytojos diplomą. Grįžusi į Joniškį, tėvo buvo skatinama dirbti kultūrinį ir švietėjišką darbą savo aplinkoje ir kartu tvarkyti namų ūkį. Mergina namuose slapta pradėjo mokyti valstiečių vaikus, organizavo lietuviškos spaudos platinimo būrelį.
Petkevičių namai Joniškėlyje tapo slapta lietuvių veikėjų susitikimų vieta. Čia įvairiomis dingstimis susiburdavo lietuvių inteligentai bei studentai. Jau žinoma, kad1889 m. Jurgis Bielinis pradėjo pristatinėti draudžiamą spaudą lietuvių kalba.1890 m. pasiuntė pirmąją korespondenciją į laikraštį „Varpas“. Rašydama į „Ūkininką“, pradėjo pasirašinėti Bitės slapyvardžiu. Ilgainiui Bitė tapo jos pavardės dalimi.
Netrukus buvo išleisti ir pirmieji grožinės literatūros kūriniai. Vienas pirmųjų – apysaka „Vilkienė“, išspausdinta „Varpe“.
1898 m. vasarą G. Petkevičaitės iniciatyva ir lėšomis buvo suorganizuota kelionė po Lietuvą, kurios tikslas – susitikti ir susipažinti su žymiais žmonėmis. Netrukus Gabrielė susipažino su Žemaite. Abi, pasirašinėdamos slapyvardžiu Dvi Moteri, rašė pjeses ir komedijas: „Velnias spąstuose“, „Kas kaip išmano, taip save gano“, „Parduotoji laimė“, „Litvomanai“ ir kt.1899 m. Bitė kartu su kitais inteligentais suorganizavo pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį Palangoje – Keturakio komediją „Amerika pirtyje“.
1901 m. Petkevičiai iš Joniškėlio persikėlė į savo dvarą Puziniškyje ir toliau užsiėmė lietuviškos spaudos platinimu. Per knygnešį Antaną Bataitį buvo organizuotas apylinkės žmonių mokymas, intensyviai ėmė veikti „Žiburėlis“. G. Petkevičaitė įveisė bityną, iš kurio gautas pajamas skyrė neturtingiems moksleiviams šelpti. Manoma, kad nuo to ir kilo mintis naudotis Bitės slapyvardžiu.
Tuo pat metu G. Petkevičaitė nemažai laiko skyrė tautosakos rinkimui, spausdindama ją rusų žurnale „Živaja starina“. Taip pat žinoma, kad1905 m. Gabrielė dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, o1907 m. pirmininkavo Lietuvos steigiamajame Lietuvos moterų sąjungos suvažiavime ir ilgą laiką buvo jos pirmininkė. Moterų judėjimas buvo viena iš Petkevičaitės veiklos sričių. Rašytoja dalyvavo daugelyje Lietuvos, Rusijos, tarptautinių moterų forumų. Gyvenant Puziniškyje, jai teko rūpintis ir pašlijusiais dvarelio reikalais, namo statyba, padėti tėvui slaugyti ligonius, taisyti vaistus. Kurį laiką ir Žemaitė gyveno Puziniškyje – ėjo ekonomės pareigas dvarelyje.
1908m., gavusi „Vilniaus žinių“ kvietimą tapti redaktore, G. Petkevičaitė-Bitė persikėlė į Vilnių, ir 1909-1913 m. dirbo dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje. 1911-1912 m. redagavo pirmąjį lietuvišką pasaulietinio turinio laikraštį moterims „Žibutė“. Ji taip pat priklausė „Lietuvių mokslo draugijai“, skaitė paskaitas Vilniaus visuomenei.
Žurnalistinę veiklą ji nutraukė tik Pirmojo pasaulinio karo metu, kada sugrįžo į Puziniškio dvarą. Čia ji mokė kaimo vaikus, įsteigė šventadieninius kursus suaugusiesiems. Panevėžyje baigusi medicinos felčerių kursus, gydė kaimo žmones, rašė „Karo meto dienoraštį“.
1919 m. mokytojavo Panevėžio gimnazijoje, dėstė lietuvių kalbą, pasaulinės literatūros istoriją, senovės istoriją, vokiečių ir lenkų kalbas.
1920 m. G. Petkevičaitė buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą, tačiau jo darbe aktyviau nepasireiškė ir po 3 mėnesių grįžo mokytojauti į Panevėžį. Tuo pat metu dirbo ir įvairiose visuomeninėse ir šalpos organizacijose, dalyvavo savivaldybių ir moterų judėjimo veikloje, aštuntajame moterų kongrese Ženevoje.
G. Petkevičaitė rūpinosi ne tik moksleivių, bet ir mokytojų gyvenimo sąlygų gerinimu, jos dėka buvo įkurta mokytojų savišalpos draugija „ATSARGA“, buvo įkūrusi kalinių globos komitetą, o taip pat parašė „Pasaulinės literatūros vadovėlį“.
Aktyvus ir alinantis visuomeninis darbas pakirto jos sveikatą.1924 m. G. Petkevičaitė išvyko gydytis į Prancūziją.1925 m. grįžusi apsigyveno Puziniškyje, tačiau1927 m. sugrįžo į Panevėžį. Čia ji vėl aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, rašė, bendravo su jaunimu, o1928 m. vėl buvo išrinkta Moterų sąjungos valdybos pirmininke, buvo įkūrusi ortopedinės pagalbos draugiją.
G. Petkevičaitė išleido romaną „Ad astra“, atsiminimų knygas „Karo meto dienoraštis“ ir „Iš mūsų kovų ir vargų“.1929 m. ji buvo apdovanota Didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu, o1936 m. – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu. G. Petkevičaitė-Bitė mirė 1943 metų birelio 14 dieną.
Parodą parengė Panevėžio krašto kultūros paveldo sklaidos centro darbuotojai.
Informaciją pagal G. Petkevičaitės-Bitės biografiją parengė Stasė Asipavičienė
