Skatinęs tautinę savigarbą…
Lietuvos istorija – ilgo ir sudėtingo laisvės ieškojimo kelias. Mes esame ir liudijame Lietuvą suprasdami, kad laikui nepavaldūs tapatumo ženklai rodo tautos gyvybingumą. Po 1990 m. kovo 11-osios Lietuva susikūrė kitą gyvenimo kokybę, kitas galimybes. Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktas buvo lemtingas slenkstis, per kurį peržengus laisvė tapo didžiausia galimybe gyventi dorai ir teisingai, nuo svetimų valios nepriklausančioje valstybėje. Okupacijos laikotarpiu, kai Lietuvos istorija buvo beveik išnykusi iš vadovėlių ir knygų, lietuvių tautinę savimonę ir savigarbą žadino poeto Justino Marcinkevičiaus kūryba.
Pakiliai pasitikdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-metį prisiminėme Poetą prasmingoje popietėje, skirtoje jo 85-mečiui. Šią šventę organizavo Alksniakiemio bendruomenės pirmininkė Daiva Earle bei Antanina Skaudžiuvienė. Stebino organizatorių sumanumas, kūrybingumas, atsakingumas ir nuoširdumas…
Su Just. Marcinkevičiaus artimaisiais, Alksniakiemio bendruomenės nariais ir įvairių ansamblių dainininkais išklausėme labai subtilią, išjaustą literatūrinę-muzikinę kompoziciją, skirtą mūsų tautos Poeto 85-mečiui. Kompozicijos autorė ir atlikėja, lituanistė, knygnešės Felicijos Bortkevičienės vardu pavadintos Kalbos premijos laureatė Violeta Bakutienė pateikė poeto gyvenimo ir kūrybos studiją. Ji literatūriniu žodžiu vedė klausytojus poeto gyvenimo ir kūrybos takais… Praėjęs laikas buvo „pritrauktas“ poeto žvilgsniais iš senų fotografijų, jo šeimos nuotraukomis, rodomais vaizdais… Iš ekrano „prabilo“ pats poetas (buvo rodomi vaizdo siužetų fragmentai), skambėjo lietuvių liaudies melodijos, kanklių, birbynės muzika… Kiekviena kompozicijos autorės pasakyta Justino Marcinkevičiaus mintis ar apibendrinantis žodis apie jį – jaudino, graudino, guodė… Buvo įdomu pasiklausyti, kokios prigimties dirvoje, kokių įtakų veikiamas brendo, augo būsimasis Poetas… Nuo mažumės jį supo tėvų rūpestingumas, atsakingumas, švelnumas ir graži Sūduvos krašto gamta. Mažasis Justinas kasdien basas ar apsiavęs medinėmis klumpėmis kaukšėdavo į Alksniakiemio pradžios mokyklą…. Gal todėl, kad kelias buvo tolimas, spėdavo pastebėti kiekvieną paukštį, medį ar virpančią pakelės smilgą. Ir vėliau visa tai susidėliojo į gyvenimo dainą, skirtą Lietuvai… Jį supo įgimta žemdirbių kultūra: daiktai, žemės darbai, liaudies dainos, dainuojamos kartu su broliu ir dviem seserimis, giesmės, giedamos su tėvu. Jis augo šeimoje, kurioje buvo vertinamas žodis, pareiga, atsakomybė, sąžiningumas… Klausytojai buvo sužavėti, nes Violeta Bakutienė edukacinę programą perteikė švelniu balsu, gražia kalba, labai jautriai, įtaigiai. Poeto kūrybinis palikimas – tai įpareigojimas mums išsaugoti tai, dėl ko vargta, kentėta ir aukotasi. Justinas Marcinkevičius iš tenai, iš anapus, ateina mums kalbėti apie gyvenimą, Tėvynę, kūrybą ir žmogų… Jis drąsina mus ir įkvepia. „Tik išgirskime Poetą“, – ragino Violeta Bakutienė.
Po kompozicijos ilgai skambėjo dainos Just. Marcinkevičiaus žodžiais, kurias atliko ansambliai ir kapelos iš Klaipėdos, Kauno, Alytaus.
Visi dainavome mūsų laisvą Lietuvą. Juk kelyje į laisvę, per visus Sąjūdžio mitingus mums taip reikėdavo Just. Marcinkevičiaus žodžių, minčių… Jis buvo tautos dvasią palaikantis poetas. Tad nusilenkėme jam už rautą, neišrautą Tėvynės meilę, medaus ir kraujo skonį ant lūpų… Per Just. Marcinkevičių mus pasiekė istorijos gyvoji versmė, gyvenimą gyvenanti istorija…
„Naujojo Gėlupio“ informacija
