Kava rojuje
„Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“
Iš Evangelijos pagal Matą, 6 skyrius, 11 eilutė
Džeris yra mano draugas – nuostabus žmogus, leidžiantis savo dienas ant vienos Otavos bažnyčios laiptų, miegantis šalia esančiuose benamių nakvynės namuose.
„Ei, broli! Ar žinai, kuris Evangelijos sakinys man labiausiai patinka? „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė“ (Lk 6, 20). Tu kiekvieną savaitę ateidavai pabendrauti su manimi, atnešdavai pavalgyti ir atsigerti. O danguje aš tave pasikviesiu į svečius ir pavaišinsiu dieviška kava!“
Aš jam pasiūlau dar vieną kavos puodelį, o Džeris aiškina, kad danguje mes pamatysime tikrąją pasaulio istoriją – ne tą, kuri apie karalius, karus, istorijos vadovėliuose, bet tą, kuri mažųjų, vargingųjų, nuolankiųjų, nematomų žmonių istorija, kurie slaptoje nešė pasaulį savo maldomis ir meile. Tų, kurie kiekvieną dieną gaudavo iš Dievo kasdienę duoną – žmonių duoną, Dievo Žodžio duoną, gyvenimo duoną, paaukotą per šventasias Mišias.
„Supranti, broli, tie, kas iš meilės atiduoda savo gyvenimą, pasaulio taikai atneša daugiau nei NATO ar bet kuri kita vyriausybė.
Tu žinai Marijos giesmę „Magnificat“? Žinai, joje ir apdainuojamas teisingas pasaulis: „Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“ (Lk 1, 50-53).
Tikėjimo akimis pasaulį matome tokį, kokį jį sukūrė Dievas, į kurį Jis žvelgia su meile. O meilė viską apverčia aukštyn kojom!“
Buvo vidurnaktis, lauke – dvidešimt penki laipsniai šalčio, šąlo kojos, o aš gavau teologijos pamoką visam gyvenimui.
