Partizanas Adomas Bartoševičius-Bartusevičius „Narsuolis“ kovoje dėl Lietuvos laisvės 1948–1951 m. (II)

Lietuvos ypatingajame archyve skaitai MGB informatorių mūsų krašte pranešimus ir stebiesi, kiek jų daug buvo. Vos tik apsilankius partizanams jų namuose, jie greit informuodavo savo „šeimininkus“. Informatoriai eidavo į kaimynų namus, išgerdavo, išsišnekėdavo su kaimynais, keikdavo sovietus, rodė dirbtines užuojautas ir užfiksuodavo kiekvieną visai ne iš blogos valios nutekėjusią informaciją.

                Informatoriaus Lankevičiaus pranešimas

Pateiksime 1949 m. balandžio 14 d. informatoriaus Lankevičiaus pranešimą MGB karininkui Nikolajui Novikovui ištisai, iš karto pažymėdami, kad okupantų terminologija partizanai buvo vadinami „banditais“.

„Nuėjęs pas bandito „Vėjo“ seserį Jadvygą Beinoravičiūtę sužinojau, kad jos sužeistas brolis šiuo metu yra Butrimonių valsčiuje, pas ką slapstosi, tiksliai nepasakė. Jinai dar pasakojo, kad banditas Sadauskas Pranas-Perkūnas buvo užmuštas 1949 m. vasarį. Bandito „Narsuolio“ sesuo Bartusevičiūtė Zita pasakojo man, kad jos brolis „partizanas“ labai dažnai užeina pas tetą Konstantinavičienę Pelėšiškėse (šis žodis ne visai įskaitomas – V. K.), jos vyras vardu Kazys. Vainauskas Petras su Vincu, gyvenantys Panemunės kaime, išsitarė, kad jų giminaitis iš Matiešonių kaimo Kandrotas Pranas ruošiasi išeiti į bandą, į kokią nenurodė. Vaitiškių kaimo gyventojai Antanas, Levas, Vytas Petrauskai, gyvenantys netoli vienas nuo kito ir prie pat Nemuno, nuolatos perkelia banditus į kitą Nemuno pusę, o iš kitos Nemuno pusės banditus perkelia Vanagas, kurio pavardės aš nežinau. Reikia manyti, kad religinę šventę (Šv. Velykas – V. K.) banditai šventė pas Klimaitę Zosę Gudakalnyje ar pas Konstantinavičių Kazį Pelėšiškėse. Jis yra labai didelis banditų rėmėjas“ (Ten pat, p. 30) Bet čia dar reikia patikslinti, t. y. nurodyti konkrečiai šaltinį.Juk nuoroda Ten pat dar nenurodo konkretaus dokumento. Informatoriui tame pat pranešime užrašyti tolesni uždaviniai: „Nustatyti banditų pasislėpimo vietą, pas ką jie užeina, kas jų ryšininkai. Jeigu pavyks nustatyti banditų buvimo vietą, tai iš karto pranešti MGB. Vieną pranešimo kopiją išsiųsti Alytaus MGB. Išstatyti MGB postus nurodytose vietose“ (Ten pat, p. 30).

                Narsuolio sužeidimas

Iš kito informatoriaus „Neries“(apie savo bendradarbiavimą su MGB informavusio Lietuvos saugumo departamentą, todėl pavardė nenurodoma – V. K.) medžiagos sužinome, kad pas agentą 1949 metų balandžio 29 dieną atėjo Konstantinavičiaus Boliaus dukra Konstantinavičiūtė Stefa, gyvenanti Pelėšiškėse, ir pokalbyje papasakojo, kad balandžio 28 dienos vakare jų bute buvo partizanai Narsuolis, Gailius ir Nendrė (Adomas Bartusevičius, Bekešius ir Pranas Budra – V. K.). Pavalgę jie išgirdo šunų lojimą, greitai išbėgo į kiemą ir pamatė rusų emgebistus. Partizanai pradėjo bėgti miško link. Emgebistai į juos atidengė ugnį. Adomui Bartusevičiui buvo pataikyta į koją, bet partizanai sugebėjo pribėgti iki miško ir jame iki vakaro pasislėpti. Vakare jie valtimi persikėlė į kitą Nemuno pusę Punios šile. (Ten pat, p. 33). Informatorius, vadinamas šaltiniu, pažymi, kad partizanų ryšininkas Bartusevičius Kostas, Antano sūnus, gyvenantis Pelėšiškėse, jam papasakojo apie tą perkėlimą. Bartusevičius Kostas tą vakarą buvo keltininku. Valtį jis pasiskolino pas Narkevičių (gyveno tas Smolnyčioje, kitoje Nemuno pusėje. Kitoje Nemuno pusėje prie valties privažiavo valstiečio Lubausko vežimas, kuris nuvežė Narsuolį į bunkerį Punios šile, maždaug kilometras nuo Alytaus apskrities Panemuniukų kaimo. Informatorius pastebėjo, kad kartu su Adomu Bartusevičiumi jis ten matė ir partizaną Vėją su neišgijusia, ant krūtinės parišta ranka. (Ten pat, p. 33). Matyt, Bartusevičius Kostas labai pasitikėjo minėtu sovietų informatoriumi, kad jam daug ką atskleidė. Anot partizanų ryšininko, sužeisti partizanai buvo nugabenti į partizanų štabą, kuriame buvo 20 partizanų. Partizanai jį ir tėvą pakvietė į šventę. Apie šventės laiką jie praneš laišku per Grigelevičiūtę (Ten pat.). „Konstantinavičius Antanas, Kazio iš Pelėšiškių šaltiniui papasakojo, kad Boliaus namuose tada buvo ir jis. Tada Narsuolis jam papasakojo, kad tarp sužeistų partizanų buvęs Minkauskas iš Padriežiškių kaimo greit buvo paleistas namo, nes buvo labai jaunas ir silpnai valdė ginklą“ (Ten pat.). MGB, pasinaudojusi partizanų artimųjų patiklumu, pradėjo sekti bunkerį Prienų šile. Iš pateikiamų faktų sužinome labai svarbų dalyką, kad iš Prienų į Punios šilą buvo atvežtas gydytojas Juozas Brundza, kuris sugipsavo Narsuoliui koją. Netoli bunkerio Juozui Brundzai buvo užrištos akys. Kada atvedė daktarą į bunkerį, jam akys buvo atrištos. Po gydytojo atliktų procedūrų akys vėl buvo užrištos, o atrištos tik vėl jį nuvedus prie vežimo. (Ten pat, p.35–35).

Narsuolis kartu su Vėju ir kitais partizanais birželio–liepos mėnesiais slapstėsi Stakliškėse pas Mikailą, kur užsigydė žaizdas (Ten pat, p. 39)

                Bunkeris Tauliukuose

1949 m. rugpjūčio mėnesį partizanai Jonas Beinoravičius-Vėjas, Romas Sadauskas-Ramunė, Pranas Sadauskas-Perkūnas, Adomas Bartusevičius-Narsuolis bei vienas iš Gervickų įsirengė bunkerį Rozalijos ir Petro Lankevičių kluone, grūdų saugykloje, susitarę su šeimininku ir jo broliu Jurgiu. Tas kluonas buvo nedidelis. Viename gale buvo laikomos karvės ir arkliai, kitoje – kiaulės, o per vidurį buvo grūdų saugykla. Partizanai čia buvo apsirengę civiliniais rūbais, dieną turėjo prie savęs pistoletus, naktį – pistoletus ir automatus. Grįžę vakare partizanai užeidavo pas šeimininkus, pavalgydavo. Naktį partizanai išeidavo į žygį. Dieną praleisdavo bunkeryje. Tiksli bunkerio dislokacija nusakoma MGB informatoriaus „Radčiūno“ 1949 m. rugsėjo 15 dienos pranešime: „Lankevičiaus ūkis yra Tauliukų kaime, 300 metrų nuo Nemuno. Į ūkį nuo Nemuno veda griovys, apaugęs krūmais ir medžiais. Labai paslėpta vietovė, kad patektum į ūkį. Prie sodybos išsidėstęs nedidelis pušynėlis, kuris paslepia sodybą“ (Ten pat, p. 41). O gal šia informacija susidomės muziejininkai, gal ten dar ką nors galima surasti?

                Sudėtingi 1950-ieji

Partizanų jėgos pamažu seko, jiems trūko ginkluotės ir maisto. Emgebistai, sukūrę platų išdavikų informatorių tinklą, medžiojo partizanus. Naujuosius 1950-uosius Adomas Bartusevičius-Narsuolis dėl dažnai kamuojančio kojos skausmo sutiko Punios šilo bunkeryje, o jo žygio draugai – bunkeryje Vėžiongirėje (Ten pat, p. 42).

Įveikę šaltą žiemą partizanai krašte pirmą kartą buvo pastebėti 1950 m. kovo 2–3 dienomis. Perkūnas ir Narsuolis atvyko pas Romeiką Panemunės kaime, o partizanas Ramunė dar aplankė savo draugę Grasę Kvizikevičiūtę. Partizanai atnešė nemažą pluoštą kovos prieš sovietus atsišaukimų, kuriuos išplatino Jonas Letkauskas ir Stefa Pajaujytė iš Šilėnų kaimo (Ten pat, p.43).

Remiantis kovo 12 dienos informatoriaus „Stumbro“ iš Pelėšiškių kaimo pranešimu, apie 16 val. pas jį atvyko 7 partizanai: Jonas Beinoravičius-Vėjas, Pranas Sadauskas-Perkūnas, Adomas Bartusevičius-Narsuolis, Vladas Jonikas-Dainininkas, Pranas Budra-Nendrė, taip pat Bijūnas ir Ledas, kurių tautos išdavikas nepažinojo. Partizanai buvo ginkluoti šautuvais ir automatais, kulkosvaidžio neturėjo. Buvo apsirengę Lietuvos kariuomenės uniformomis. Prie sodybos pastatė sargybinį, Visi nusiprausė. Sušalusiems vyrams buvo paruošti 3 litrai samagono ir užkanda. Sodyboje jie užtruko apie pustrečios valandos, po to patraukė į Vėžionis (Ten pat, p. 44). Balandžio pradžioje įvyko partizanų susirinkimas Anglininkų kaime. Jame dalyvavo trys broliai Gervickai, Pranas Budra-Nendrė, dar keturi ryšininkai, Kašonių mokytojas, nežinomi Šmitas ir Gylys (Ten pat, p. 59). Narsuolis šiame susirinkime kažkodėl nedalyvavo. Dokumentai rodo, kad balandžio pabaigoje jis veikė Pociūnų kaime už Prienų.

  Įvykis Jundeliškių tarybiniame ūkyje

1950 m. gegužės 5 dieną partizanas Narsuolis ir Nendrė bei dar du partizanai atvyko į Jundeliškių tarybinį ūkį ginkluoti vokiškais šautuvais. Partizanai iššaudė kiaules ir arklius. Pareikalavo, kad direktorius paduotų benzino baką. Nenorėjęs benzino duoti direktorius gavo į sprandą ir buvo priverstas tai padaryti. Partizanai uždegė tvartą ir pasitraukė. Po kurio laiko tai jie pakartojo Anglininkuose.Tai jau daugiau desperatiška kovos forma. Bet niekaip negalima suprasti tų laikų partizanų jausmų ir nuolatinės persekiojimo, nusivylimo atmosferos, kurią jie patirdavo (Ten pat, p. 47).

                Vėžionys – pagrindinė partizanų bazė

1950 m. gegužės pradžioje Adomas Bartusevičius-Narsuolis slapstėsi pas Barisienę Sokonyse, su jos dukra Aldona Barysaite Adomas draugavo. Po savaitės Narsuolis apsistojo Motiejaus Jaruševičiaus-Lakštingalos būryje. Jį sudarė iki 30 partizanų (Ten pat, p. 50). Iš čia jie grupelėmis organizuodavo reidus po kraštą. Gegužės 10 dieną Narsuolis ir dar 3 partizanai pasirodė tarp Gelažūnų ir Bučiūnų esančiame miške, apsistojo pas ūkininką Joną Tamošiūną, įspėjo Aleksą Daunoravičių, kad jis apie jų atvykimą niekam nepraneštų (Ten pat, p. 52)

1950 m. gegužės 30 d. rytas Vėžiongirėje partizanams buvo labai skaudus. Grįžę ryte iš reido jie bunkeryje gulė pailsėti. Narsuolis, Kostas Bartusevičius-Ežys, Laukaitis-Liūtas ir trys broliai Gervickai atsigulė ant gultų, kiti po gultais. Buvo sukorę daugelį kilometrų, tad į prasidėjusį šaudymą greit nesureagavo, galvojo, kad sargybinis bando ginklą. Paskui suprato ir kiekvienas ėmė išsibėgioti į skirtingas puses. Spėjo pasiimti tik tris vokiškus šautuvus, paliko automatą su atsarginiu disku, kulkosvaidį, baltąjį pistoletą„TT“, priklausiusį Narsuoliui. Atsitraukiant į kairį petį kulka buvo sužeistas Laukaitis-Liūtas, dar viena kulka jam petyje įstrigo. Vado Vėjo tuo metu bunkeryje nebuvo, jis buvo išėjęs su Praniu Joniku-Dainiumi. Vadas labai pyko ant Liūto, kad šis praėjusią naktį be reikalo vaikščiojo po kaimą ir štai ko prisišaukė (Ten pat, p. 54). Partizanai labai pergyveno, kad liko be šaudmenų ir ginklų, dėl to buvo šiek tiek išgėrę.

1950 m. liepą partizanas Narsuolis su savo mergina, kurios vardas nenurodomas, ir broliai Gervickai jau buvo Gojaus miške prie Greikonių. Jie buvo Juozo Brazinsko (slapyvardis nenurodomas –V. K.) būryje. Vadas Jonas Beinoravičius-Vėjas tuo metu išvykęs į Daugų apylinkes ginklų įsigijimo klausimais, ten dar buvo partizanų pogrindinė spaustuvė. Liepos 4 dieną partizanai atvyko pas Vėžionių kaimo gyventoją Juozą Raižį pasiskolinti pinigų. Raižys jų neturėjo, tad tą pačią dieną jie pasuko Jiezno valsčiaus Truncų kaimo link (Ten pat, p. 55).

1950 m. rugpjūtį partizanai vėl suaktyvino veiklą tarp Grikapėdžio ir Padriežiškių. Motiejaus Jaruševičiaus-Lakštingalos būryje veikė partizanai: Adomas Bartusevičius-Narsuolis, Juozas Bakanas-Audra, Pranas Budra-Nendrė, Vladas Jonikas-Dainius, Pranas Jonikas (slapyvardis nenurodytas), Pranas Sadauskas-Perkūnas, Matikas-Usnis, Kostas Bartusevičius-Ežys, Bekešius-Gailius, Juozas Gervickas-Žiedelis, Alfonsas Gervickas-Gaidys.

                Partizanų karo lauko teismo nuosprendžiai

1949 m. balandžio mėnesį partizanai nubaudė mirties bausme Tauliukų kaimo gyventoją Adomą Jaruševičių už tai, kad šis teikė Birštono stribui Mikui Feiferiui informaciją apie partizanų buvimo vietą (Ten pat, p. 41).

1949 m. rugsėjo mėnesį partizanai mirties bausme nubaudė kaip įtariamą palaikius ryšius su MGB Pelėšiškių kaimo gyventoją Stasį Navicką (Ten pat, p. 42).

  Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas