Vasario 16-osios ženklai. Bajoras Adomas Bartoševičius kovoje už Lietuvos laisvę 1948–1951 m.
Prieš porą metų „Naujajame Gėlupyje“ plačiai aprašėme šio krašto garsią ir garbingą, patriotišką Bartoševičių giminę, daug vietos jai buvo skirta ir Juozo Palionio paramos ir labdaros fondo remtame leidinyje. Tai kurorto įkūrėjo, 1831 ir 1863 m. sukilimų rėmėjo Adomo Bartoševičiaus garbingi vaikai, anūkai ir proanūkiai, patriotai, sukilėliai, tremtiniai, partizanai. Kai kurie jų žinomi visoje Europoje.
Manėme, kad ši garbinga giminė bus įamžinta atminimo lenta jų dvarvietėje, bus pažymėtos kurorto centre kažkada stovėjusių jų vasarnamių vietos. Deja, padėtis tokia pati, kaip ir prieš 15 metų, kai tuo metu valdžios viršūnėje buvę (ir dabar esantys) žmonės, Bartoševičių ainėms paprašius įamžinti protėvių atminimą, atsakė: „Įsiamžinkit pačios“. Tai, žinoma, rodo valdininkų dvasinį mentalitetą. Ir nieko čia nepakeisi. Viską lemia vertybių supratimas. Su tokiomis pačiomis vertybinėmis orientacijomis tie politikai nueis ir į politinę užmarštį.
Gėrėjomės ir gėrimės Bartoševičių (Bartusevičių) gimine, jų ištikimybe Jungtinei Abiejų Tautų Respublikai, o vėliau Lietuvos valstybei. Vasario 16-oji, Valstybės atkūrimas, modernios Lietuvos valstybės pradžia kiekvienais metais švenčiama kartu su 1949 m. Laisvės kovų sąjūdžio, kaip Vasario 16-osios valstybės tęstinumo, deklaracijos paminėjimu.Gerbdami tremtines seseris Oną ir Zitą Bartusevičiūtes, visą garbingą giminę, nusprendėme sugrįžti prie giminės tradicijų. Šįkart –
prie Lietuvos laisvės kovotojo Adomo Bartusevičiaus-Narsuolio-Bartušo(1927–1951) kovos momentų.
Tyrinėjimo problemiškumas
Lietuvos partizanų kova, priešinimasis sovietams, jų parankiniams – mūsų tautos pasididžiavimas, dvasinis turtas, mūsų patriotizmo pamatas. Tačiau negalima sutikti su tais, kurie mano, kad čia viskas labai paprasta – tik pavartok visas patriotizmo sąvokas, ir viskas aišku. Deja, partizaninė kova ne aukso siūlais siūta. Partizanai dėl įvairių priežasčių, ypač dėl mobilizacijos į sovietų kariuomenę 1944–1945 m., tremčių, žemės ir turto atėmimo, išėję į mišką buvo tokie pat žmonės, kaip ir mes. Jie, kaip ir mes, mylėjo, jie labiau negu mes patyrė nuolatinį stresą dėl persekiojimo, todėl dažnai ir išgerdavo, dažnai ir suklysdavo. Jie nuolat žiūrėjo mirčiai į akis, vėliau jau buvo apsipratę su mirtimi ir žinojo, kad toliau kaip iki mirties jie ir nenueis. Jie pyko ant tų, kurie nebuvo miške, kurie nekovoja su sovietais, niekino ir naikino išdavikus. Tik jie nežinojo, kad mūsų 1918–1919 m. savanoriai, vėliau ir aktyvūs sąjūdžio veikėjai sociologiškai, dėsningai sudarė tik dešimtadalį aktyvios visuomenės. Kiti visuomet buvo linkę palaukti ir pažiūrėti, kas bus toliau. Mes juk ne suomiai ir tarp mūsų nebuvo maršalo Manerheimo.
Tyrinėjant reikia būti objektyviam ir suprasti, kad tuometinis partizaninis karas buvo pradėtas pavėluotai, jis turėjo prasidėti 1940 m., kad pretenduotų į sėkmę. Tai nė kiek nesumažina partizanų kovos reikšmingumo. Būdami objektyvūs, pilietiški ir patriotiški, turėtume pripažinti, kad kai kurie partizanai pažeidė Lietuvos kario ir partizanų statutus, žudė tariamai kolaboravusių šeimų narius, moteris, senelius, net vaikus. Ir tai ne jokių persirengėlių sokolovininkų darbas, šį faktą argumentuotais darbais jau įrodė istorikai A. Anušauskas, M. Pocius, L. Truska ir kiti. Tokius partizanų poelgius mes įvardijame kaip karo nusikaltimus, o juos padariusius žmones išbraukiame iš partizanų sąrašų. Neromantizuodami, neidealizuodami partizanų, parodydami jų veiklos motyvus, parodydami visas partizaninio sąjūdžio spalvas, mes labiau išsaugosime pokario kovotojų atminimą,labiau jį akcentuosime. O kiek partizanų vardų iki šio dar neišaiškinti. Partizaninio judėjimo mūsų krašte tematika turėtų įgyti kvalifikuoto tyrinėjimo, o ne patriotinių terminų tiradų pobūdį.
Darbą archyve dažnai trukdo tai, kad užsakomos bylos pateikiamos tik po to, kai išsamiai (o tai ilgai trunka) patikrinama, ar bylose nėra pavardžių tų partizanus išdavinėjusių KGB agentų, kurie vėliau savo kaltę pripažino Lietuvai. Jeigu tokių pavardžių atsiranda, bylos iš naujo formuojamos, skanuojamos ir tų medžiagos puslapių su minėtomis pavardėmis jau nebepamatysi. Tokios taisyklės.
Apgavęs tremtį
Adomas Bartusevičius įsijungė į partizanų gretas 1948 m. gegužės mėn., kai jam pavyko pabėgti iš trėmimo akcijos. Prienų apskrities MGB vyresnybė tų metų rugsėjo 29 dieną sudarė bajorui Birštono valsčiaus Panemunio kaimo gyventojui Adomui Bartusevičiui (1927–1951), Magdalenos ir Adomo sūnui, bylą, kurioje teigiama, kad 1948 m. gegužės 22 dieną jis pabėgo iš trėmimo ir tapo Dainavos apygardos Dzūkų brigados Margio grupės vadovaujamos „Berželio“ partizanu „Narsuolis“. Tai teigė apskrities MGB partizanus išdavęs infiltruotas agentas Vincas Mažeika „Mindaugas“ (Lietuvos ypatingasis archyvas, toliau – LYA, f. K-1, ap. 45, b.19,13353, l. 1–2).
Apie „Narsuolį“ zujo daug priešui parsidavusių agentų. Adomas Bartusevičius buvo gražus vyras, jam jautė simpatiją ne viena mergina. Tad sovietai MGB agentėmis verbuodavo gražias merginas ir joms duodavo šias instrukcijas: „Susitikime su „Narsuoliu“ parodykite, kad nesate abejinga jo jausmams, kad prijaučiate partizanų gyvenimui. Sukelkite jo atvirumą, pasakojimą apie bandą, kuriai jis priklauso. „Narsuoliui“ lankant jūsų namus, sužinokite, kur jis toliau ruošiasi eiti, kur bus išėjęs iš jūsų namų“ (Ten pat, p. 77).
Pirmasis bunkeris
Partizanus išdavęs „Mindaugas“ Prienų apskrities MGB mini
pirmąją „Narsuolio“ buvimo vietą. 1948 m. rugsėjo 11 dieną jis informavo, kad jį partizanai nusivedę į bunkerį, kur jis susipažino su Jonu Kvizikevičiumi, Vaitiškių kaimo gyventoju. „1948 m. Balandį „Gintaras“–Beinoravičius Juozas mus atvedė į namą, kur aš susipažinau su dabartiniu liudininku Jonu Kvizikevičiumi. Šis tada buvo namuose, mes paprašėme valgyti. Pavalgę mes iš namo išėjome. Po to dažnai Jono Kvizikevičiaus namą lankydavome, kur dažnai ir pavalgydavome. 1948 m. gegužės pirmąją dieną mes su banditu „Gintaru“ buvome ant aukštumos, buvusios šalia Kvizikevičiaus namo. Paprašėme šeimininko pavalgyti, o šis prasitarė, kad aukštumoje jis slapstėsi nuo šaukimo į tarnybą tarybinėje armijoje. Tą dieną Kvizikevičius mums parodė bunkerį. Buvo prastas oras, mes įėjome į bunkerį, kur praleidome visą dieną. Kada 1948 birželio mėn. 19 d. aš pats sau susižeidžiau koją, tai birželio 27 dieną išėjau iš bunkerio pas ūkininką Jakučionį. Tada į namą įėjo ginkluotas banditas
karine forma (dabar sėdintis prieš mane,) kitas visai nepažįstamas. Atėjo į namą,buvo pavalgydinti duona, pienu ir sūriu. Jie klausinėjo manęs bunkerio, aš jiems jį parodžiau (Ten pat, p. 6). Po kurio laiko bunkeryje radau banditus slapyvardžiais „Ramutis“ ir „Narsuolis“. Daugiau su jais neteko susitikti“ (Ten pat, p. 6–7). Iš tolesnės medžiagos galima susidaryti išvadą, kad 1948 m. gegužės 22 dieną iš numatomo trėmimo taip pat pabėgo Tauliukų kaimo gyventojai Romualdas Sadauskas-Ramutis ir jo brolis Pranas-Perkūnas. Broliams susisiekti su partizanais padėjo Ona Beinoravičiūtė, garsių brolių partizanų Jono-Vėjo ir Juozo-Gintaro sesuo. Beinoravičiai, kaip ir Marčiukaičiai, su Bartusevičiais pagal tėtį ir tetas buvo susiję giminytės ryšiais. Vytautas Marčiukaitis (slapyvardis – Gediminas) buvo viename būryje su pusbroliais“ (Ten pat, p. 8–9).
. Pirmieji Adomo kovos veiksmai
1948 m. spalio 11 dieną Adomas Bartusevičius su aukščiau išvardytais kovos draugais nuvyko į Nemajūnų septynmetę mokyklą ir ten nukabino bei suplėšė Stalino, Lenino, Engelso, Markso portretus, iš ten patraukė Pelėsiškių kryptimi (Ten pat, p.11). Kitą dieną jie nuvyko į Vėžionių kaimą, kur papildė maisto atsargas,o kitą dieną persikėlė per Nemuną į Punios šilą (Ten pat, p. 13).
1948 m. spalio 19 dieną Adomą Bartusevičių kartu su kitais partizanais Misiškių kaime, Klinavičiaus name, užklupo emgebistai, apšaudė. Partizanams pasisekė, niekas nebuvo nei užmuštas, nei sužeistas. Buvo peršautos tik partizanų kepurės. Įpykę partizanai nusprendė pakartoti 1947 m. lapkričio reidą į Jiezną ir suduoti smūgį vietiniams stribams. Deja, tolesnė įvykių eiga šiuos planus pakeitė (Ten pat, p. 14). 1949 m. sausio 9 dieną partizanai apšaudė emgebistų karinę mašiną, vykusią pro Pelėsiškes (Ten pat, p.15). Sausio 10 dieną partizanai ruošėsi užpulti rinkiminį punktą Nemajūnuose, tačiau atvyko didelis būrys emgebistų apsaugos ir partizanams teko grįžti į Panemunį. Spalio 17 dieną būrys prieš rinkimus, naktį, nuvykę su vežimu apšaudė vieną iš Stakliškių valsčiaus mokyklų, kurioje buvo rinkimų punktas (Ten pat, p. 16). Vasario 6 dieną partizanai buvo Bučiūnų kaime pas Joną Škirką ir Būdos kaime pas Vincą Bunevičių bei jo dukrą ir įspėjo, kad tą savaitę laukiamas trėmimas, kad būtų atsargūs ir namuose nenakvotų (Ten pat.p.17). Kovo 3 dieną Vošiškių miške susirėmime su emgebistais buvo sukiai sužeistas Jonas Beinoravičius- Vėjas. Jį partizanai pervežė į Virkonių kaimą (Ten pat, p. 20).
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
