„Suktinis su P. Roza“ pratęsė „Bubnijanos“ epochą (GALERIJA)
Rašytojas Vytautas Bubnys – ne tik vienas garsiausių Lietuvos rašytojų, bet ir Prienų krašto atstovas, Garbės piliečio titulo savininkas, savo kūryba ir asmenybe išaukštinęs mažą šalį pasaulyje. Todėl kiekvienas susitikimas su lietuvių literatūros klasiku gimtojoje žemėje, galimybė išgirsti gyvą žodį – didelė dovana jo kūrybos mylėtojams. Vienas iš malonių susitikimų su rašytoju įvyko sausio 28 d. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje, kur buvo pristatyta 2014 m. išleista knyga „Suktinis su P. Roza“. Gerbiamą svečią atlydėjo jo žmona, žurnalistė, rašytoja Elena Kurklietytė ir literatūros kritikas Petras Bražėnas.
Savo šviesiu optimizmu, atsidavimu artimui, tolerancija, aukšta morale ir kultūra bei literatūriniu talentu Vytautas Bubnys pelnė neprilygstamą populiarumą ir tarp šviesuomenės, ir tarp paprastų žmonių. Tiek literatūros mylėtojų vienoje vietoje, kiek susirinko tądien per ankštu tapusiame rašytojo bendramokslio ir draugo, šviesaus atminimo poeto Justino Marcinkevičiaus memorialiniame kambaryje, ne dažnai išvysi. Kaip visada, santūrus rašytojas neišdavė jaudulio klausydamasis pamėgtų jaunystės dainų, kuriomis jį pasveikino „Žiburio“ gimnazistai – tos pačios gimnazijos, kurią ir pats baigė, mokiniai.
Prienai tampa literatūros meka
Jaudinanti renginio pradžia užgavo ir literatūros kritiko, profesoriaus Petro Bražėno širdies stygas. Svečias prisipažino, kad klausantis dainuojančių jaunuolių pro akis prabėgusi tam tikra ir jo paties gyvenimo dalis, susijusi su mokykla, darbu mokykloje. Kiekvieną kartą lankydamasis Prienuose jis vis labiau jaučia, jog Prienai, kaip ir Anykščiai, tampa savotiška literatūros meka. „Jeigu Anykščiai pelnytai vadinami A. Baranausko, A. Vienuolio žeme, tai Prienai yra V. M. Putino, J. Marcinkevičiaus, A. Maceinos žemė“, – sakė P. Bražėnas, džiaugdamasis, kad V. Bubnys taip pat yra šioje žemėje įleidęs šaknis ilgiems dešimtmečiams į priekį, o ir jis pats įnešęs vieną kitą grūdelį į bendrą „Bubnijanos“ aruodą.
Solidus rašytojo kraitis
V. Bubnio sąskaitoje – 33 knygos, kartu su papildomais leidimais ir vertimais į kitas kalbas – per šimtas, ir daugiau nei šešių milijonų knygų tiražas. Perfrazuojant Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorės Daivos Čepeliauskienės žodžius, toks solidus kraitis ir pasaulinis pripažinimas pasiektas per nuolatinį rašytojo ėjimą į save, per meilę gimtajai žemei, artimiesiems, pagarbą praeičiai, savo krašto istorijai, ištikimybę tiesai, tikėjimą ateitimi. P. Bražėno nuomone, jeigu surinktum visa, kas apie V. Bubnį ir jo kūrybą rašyta pačių žymiausių lietuvių literatūros kritikų ir mokslininkų, susidarytų ne vienas tomas.
Nesistengdamas gilintis į prieniškiams gerai pažįstamą rašytojo asmenybę, literatūros kritikas užsiminė apie jo žmonos Elenos vaidmenį lietuvių literatūroje. P. Bražėno teigimu, jis svarbus ne tik dėl dviejų E. Kurklietytės romanų, bet ir dėl originalios jos kaip dailininkės kūrybos, jos buvimo daugelį metų šalia vyro, palaikymo ir kūrybinės atmosferos sukūrimo.
„Suktinis su P. Roza“ – novelių ir publicistikos knyga
Naujojoje V. Bubnio prozos ir publicistikos knygoje „Suktinis su P. Roza“ spausdinamos kelios rašytojo novelės, neįėjusios į ankstesnius rinkinius, taip pat publikuojami autoriaus meniškai sukurti žymių menininkų portretai. Nors naujoje knygoje tėra dvi novelės, jomis, pasak literatūros kritiko, atiduota duoklė žanrui, nuo kurio V. Bubnys prieš daugelį metų pradėjo. „Didžiąją dalį knygos užima publicistika – memuarai, literatūrologo žvilgsnis į gyvenimo patyrimus, kuriuos rašytojas yra sukaupęs per maždaug šešių dešimtmečių knygų gyvenimą, – ir šiandieninio dar aktyviai visuomeniniame gyvenime dalyvaujančio piliečio pozicija, jo mintys, svarstymai apie tai, kas mus visus kartais jaudina“, – kalbėjo kritikas, platesniu žvilgsniu aprėpęs visus knygos skyrius. Vienas iš jų – sugrįžimas į skaitytojo ir į rašytojo patirtį, jo prisiminimų pluošteliai, pamąstymai apie žinomus rašytojus. Kritiko nuomone, retas išdrįsta – jau pats tapęs savotišku pripažinimo, garbinimo, vertinimo, o gal sekimo objektu, geros prozos mokytoju –viešai pasakyti tai, kas nebuvo labai mėgstama.
Išlaikyta pagarba kitiems
Kaip vienus šviesiausių savo darbo metų, P. Bražėnas prisiminė bendrą su V. Bubniu veiklą Lietuvos rašytojų sąjungoje, rašytojo kaip mokytojo, redaktoriaus praktiką ir jo indėlį dirbant „Moksleivio“ žurnale. Anot kritiko, rašytojas – be galo taktiškas, rūpestingas žmogus, kuris galėjo padėti savo jaunesniam kolegai, išlaikydamas pagarbą klasikams, kartu sugebėdavo ir iki šiol sugeba bendrauti ir su vyresniais, ir su jaunesniais. Ši pagarba jaučiama ir naujoje knygoje, kur visos šviesiosios herojų savybės lyg veidrodyje (į ką jis atsuktas, tą ir atspindi) atsispindi per asmeninį santykį, per santykį su kūryba, su pašnekovu. Pasak kritiko, pokalbiai su spaudos, radijo žmonėmis, lietuvių ir užsienio rašytojais ypač turiningi, juose niekur nenuskambės pasitenkinimo savimi, pasipūtimo gaida, o pirmiausia jaučiamas didelis rašytojo ir žmogaus, piliečio rūpestis kitais. „Tai yra pamoka, kaip reikia, išlaikant savąjį orumą, jaučiant savąją vertę, sugebėti vertinti, pamatyti kitus, jų gerąsias savybes“, – pabrėžė P. Bražėnas.
Kritiko įspūdžių diapazoną išplėtė V. Bubnio asmeninės savybės. Anot jo, gyvenime rašytojas yra labai ramus, bet kai pradeda kalbėti apie jam rūpimus klausimus, atsiskleidžia kaip karštas polemikas, nebijantis ironijos ar sarkazmo. „Jaunajam skaitytojui V. Bubnys parodo 25 metų nepriklausomos Lietuvos kelią, kuriame visada stovėjo susikabinęs rankomis su savo skaitytojais“, – įspūdžiais, kurie kilo perskaičius „Suktinį su P. Roza“, pasidalino P. Bražėnas.
Rašytojas sunkiai tvardė jaudulį
Iš savo jaunystės prisiminimų sugrįžęs į realybę, rašytojas V. Bubnys prisipažino, kad kiekvieną kartą, būdamas Justino Marcinkevičiaus kambaryje, matydamas tiek daug knygos mylėtojų – o tądien ir išgirdęs SAVO (pabrėžė – Aut. past.) gimnazijos moksleivių gražų padainavimą –sunkiai tvardąs jaudulį.
Daugumai iš susirinkusiųjų magėjo iš paties autoriaus lūpų išgirsti, kodėl parinkęs knygai tokį nevienprasmišką pavadinimą. „Panelė, ponia Roza… O gal Proza – ne tik literatūrinė proza, bet ir klampaus gyvenimo kasdienybė?.. Tai irgi yra proza. Tą prasmę knygoje irgi galima rast…“, –lakoniškai paaiškino rašytojas.
Papasakojęs, kada ir kaip kilo mintis išleisti knygą, V. Bubnys prisipažino ilgą laiką negalvojęs, kaip reikia peržvelgti buvusius interviu, savo straipsnius spaudoje nuo senesnių laikų, nes nemanęs, jog jie gali būti kam įdomūs. Vis dėlto mintis nedavusi ramybės – juolab kad ne vienas iš rašytojų yra išleidęs knygas, surinkdama savo interviu, straipsnius.
Kruopščiai į knygą atrinkta medžiaga – tik dalelė visų straipsnių ir interviu, kuriuose galima sutikti tokias asmenybes, kaip išeivijos atstovą Igną Šeinių, kunigą Julių Sasnauską, literatūros klasiką Icchoką Merą, sukūrusį scenarijų filmui „Maža išpažintis“ pagal knygą „Arberonas“, tapusią tų laikų jaunosios kartos katekizmu.
Šių laikų kelių kartų atstovai, į susitikimą su rašytoju atvykę skaitytojai ir klausytojai, turėjo malonią progą išgirsti, kaip tikrus įvykius atspindintį kūrinį skaito pats V. Bubnys. Novelė„Relikvija“ rašytoją dar kartą sugrąžino į jautrius prisiminimus apie namus, motiną ir artimuosius… Jis dėkojo ir džiaugėsi galėdamas pabūti savo kraštiečių skaitytojų aplinkoje, pamatyti tarp jų savo brolio dukrelę (nors niekam iš saviškių prieš atvykdamas sakė neskambinęs), jausti, kad nors ir ne šalia, bet netoliese, gimtuosiuose Čiudiškiuose, tebegyvena miela tų namų močiutė… „Iki kito pasimatymo!..Nesakau, kad iki kitos knygos pristatymo…“ – valiūkiškai nusišypsojo V. Bubnys.
Dalijosi vyro džiaugsmu
Vyro džiaugsmu ir asmeniniu džiugesiu su susirinkusiais pasidalino vienintele užuovėja nuo visų skersvėjų, vienintele ramybės sala, kurioje šiandien šeimininkauja, vienintele Lietuvoje koliažo iš gamtinės medžiagos meistre bibliotekos direktorės pristatyta rašytoja, žurnalistė, ištikima V. Bubnio gyvenimo palydovė ir pirmoji knygų skaitytoja bei kritikė Elena Kurklietytė. Rašytoja prisipažino skaičiusi dar knygos rankraštį ir ne vieną kartą, tačiau po išsamaus literatūros kritiko apibendrinimo neturinti ko pridurti. „Viskas pasakyta… Apie knygą kalbėti sunku – ją reikia skaityti“, – neslėpdama džiaugsmo, kad kruopščiai rengta knyga buvo išleista, sakė E. Kurklietytė. Ji padėkojo susirinkusiems ir ypač direktorei D. Čepeliauskienei, parodžiusiai jautrų rūpestį – paskambinusiai paklausti, kokią dainą labiausiai mėgstantis Vytautas. Elena atsakiusi, kad abu labiausiai mėgstantys ir važiuodami automobiliu į sodybą dainuojantys jaunystės dainas, kurias jaunimas dainuodavo mokykloje per pertraukas. O Vytautui, pasak jos, labai patinka „Tu man pašvilpauki, bernioke…“ „Jaunų žmonių sudainuota daina sugraudino ne tik vyrą, bet ir pačiai per širdį perėjo virpuliai“, – sakė sujaudinta viešnia.
Sutapimas ar ne, tačiau tiesiogiai ar netiesiogiai dialogui su rašytoju išdrįso buvę arba esami žiburiečiai. Apie V. Bubnį kaip nepaprasto grožio kalbos, subtilių veiksmažodžių, epitetų meistrą, ypatingos tolerancijos asmenybę kalbėjo buvusi gimnazijos mokytoja Anarsija Adamonienė, mintimis į mokyklinius laikus nusikėlė buvusi bendramokslė Gražina Starkauskaitė-Kavaliauskienė, klausimu rašytoją atsakymui išprovokavo „Žiburio“ gimnazijos pirmokus atlydėjusi lituanistė Nijolė Šervenikaitė.
Neeiliniu krašto įvykiu pasidžiaugti atvyko ir už akiai bei sielai dovanotą šventę gerbiamiems svečiams dėkojo Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorius Algis Marcinkevičius, Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis.
Susitikimą muzikiniais kūriniais nuspalvino jaunieji Prienų meno mokyklos atlikėjai – birbynininkas Kasparas Žukauskas ir gitaristė Paulina Grigaravičiūtė. Po renginio rašytojas mielai bendravo su skaitytojai bei dalino autografus.
