Konkurso „Kraštas kuriame gyvenu“ laimėtojų kelionė
Nors gamta dar miega ir kai kas sakytų, kad nėra reikalo keliauti žiemą, tačiau Lietuvoje gražu visais metų laikais. Ir nesvarbu, ar lietus lyja, ar vėjas pučia, ar sninga. Svarbiausia – gera nuotaika ir apranga. Nebijodami blogo oro į kelionę išsiruošė ir konkurso „Kraštas kuriame gyvenu“ nugalėtojai: Stakliškių vidurinės mokyklos ir Balbieriškio pagrindinės mokyklos moksleivių komandos, Pakuonio pagrindinės mokyklos mokytojų komanda.
Konkurso metu dalyviai daug sužinojo apie Nemuno kilpų regioninį parką, Prienų kraštą ir Birštono apylinkes, todėl šios kelionės tikslas buvo susipažinti su kaimynais – šalia esančiu Kauno marių regioniniu parku. Pažintį pradėjome nuo naujo lankytojų centro, kuris į svečius vilioja pasipuošęs gražuole laputaite. Lankytojų centre, interaktyviame stende turėjome galimybę pamatyti, kaip atsirado Kauno marios, sužinojome apie paskendusius kaimus, turistų lankomas populiariausias parko vietas. Kauno marių regioninio parko vyriausiasis specialistas Evaldas papasakojo apie retus augalus, paukščius, geologinius klodus, kuriuos galima pamatyti prie Nemuno. Ilgai neužsibuvę lankytojų centre, patraukėme į Žiegždrių geologinį taką. Visą kelią mus lydėjo gidas Evaldas, rodydamas vis didesnes gamtos keistenybes. Apsilankę prie Nemuno turėjome galimybę pamatyti natūraliai susiformavusius varvinius molius. Varvinis (arba juostuotasis) molis susidarė tarpledynmečiais, kai prieledyniniuose ežeruose sezoniškai sluoksniais nusėsdavo molio ir aleurito arba smulkaus smėlio dalelės. Nemažus šių molių klodus galima surasti Nemuno kilpų regioniniame parke. Įdomiausia, kad šio molio skonis panašus į šokoladą, o viena juostelė formuojasi ištisus metus. Keliaudami taku turėjome galimybę pažaisti čia pat pateiktus žaidimus, spręsti galvosūkius, atsakyti į įvairius klausimus. Žiegždrių geologinio tako ilgis 1,6 km, o juo keliaujant teko kopti į stačius šlaitus, leistis į vandens išgraužtas griovas, ieškoti „velnio pirštais“ vadinamų akmenų. Sužinojome, kas yra sufoziniai cirkai, o tako pabaigoje pamatėme įspūdingą Kalniškių konglomeratų atodangą su žiojėjančiomis ertmėmis ir olomis, kuriose aptinkamos ir sustingusių stalaktitų užuomazgos. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima pamatyti šių gamtos kūrinių.
Pasivaikščioję po Kauno marių regioninį parką, skubėjome į vieną puikiausių brandžiojo baroko architektūros šedevrų Šiaurės rytų Europoje – Pažaislio vienuolyną, kur laukė dar vieną ekskursija. Čia mus pasitiko vienuolė Edita, kuri įspūdingai papasakojo vienuolyno istoriją ir parodė pačius nuošaliausius vienuolyno kampelius. Pažaislio vienuolyne ne tik galima apžiūrėti bažnyčią, vienuolių susibūrimo vietas, bet ir aplankyti muziejų, kuriame moderniai pristatoma vienuolyno kūrimosi istorija, vienuolių buitis, likimas sovietmečiu ir dabartis.
Diena pralėkė akimirksniu keliaujant po gražiąsias Lietuvos vietas. Dėkojame Kauno marių regioninio parko direkcijai ir Pažaislio kultūros ir turizmo centrui už gerai praleistą laiką. Keliaudami kitomis akimis pažvelgėme į gamtą ir istoriją.
NKRP direkcijos vyr. specialistė Ramutė Milušauskienė
