Jiezno moksleiviai vėl susirinko po juos užauginusiu medžiu (GALERIJA) (atnaujinta)
Kalendorinei žiemai persiritus į antrąją pusę Jiezno miestelyje vyko ilgai laukta iškili šventė. Jiezno gimnazija šią žiemą šventė savo 70-metį.
Būtent prieš 70 metų Jiezno progimnazija tapo vidurine mokykla ir į Antrojo pasaulinio karo nusiaubtą kraštą išleido pirmuosius abiturientus, kuriems ir teko atstatyti Lietuvos miestus.
Nors Jiezne pradinis ugdymas menamas jau 18 a. pabaigoje, tačiau išaugti iki vidurinės mokyklos prisireikė nemažai laiko. 2006 m. mokykla gavo gimnazijos statusą. Tiesa, pastarieji 10 metų nebuvo lengvi. Pasak gruodžio mėnesį gimnazijos vairą laikinai perėmusios pradinių klasių mokytojos Ramutės Bubnienės, per 10 metų pasikeitė net 7 direktoriai. Tačiau Jiezno gimnazija, nors ir skendėdama įvairiuose nesutarimuose, nepamiršo svarbiausio – ugdyti jaunuosius jiezniečius.
Už tai mokyklai dėkingi ne tik dabartiniai gimnazistai, bet ir visi moksleiviai bei mokytojai, kurie mokėsi ar dirbo mokykloje ir kurie rado jėgų atvykti į 70-mečio šventę ir dar kartą prisiliesti prie sienų, į kurias atsirėmę mokykliniais metais kartojo matematikos formules. Prisiliesti prie laiptų turėklų, kuriuos liesdami skubėjo į lietuvių kalbos pamokas, prie savo auklėtojos kabineto durų, kurias uždarydami pasinerdavo į svajingos vasaros atostogas. O kur dar pirmieji šilti jausmai, užplūdę sėdint mokyklos suole, ir slapti rašteliai, kviečiantys klasioką ar klasiokę po pamokų susitikti prie obels, augančios už tvoros… Daug papasakotų prabilusios mokyklos sienos…
Ir jos prabilo. Prabilo ilgą amžių nugyvenusiais balsais. Šventinį vakarą į mokyklą sugrįžę įvairių laidų abiturientai ir jų mokytojai dalinosi prisiminimais, rodos, tik vakar ištartais žodžiais. Laikas negailestingas. Žodis „vakar“ labai greitai virsta dešimtmečiais. Ir jaunus švytinčius veidus greitai pakeičia viena kita raukšlelė, ne taip gerai matančios akys ir vis didesnis noras sustoti ir prisėsti. Nė bėgti, ne lėkti, ne skubėti gyventi, bet… sustoti. Pažvelgti atgal ir nusišypsoti. Nusijuokti ir patapšnoti sau per petį už tai, kad bėgom, kad lėkėm, kad skubėjom gyventi. Tačiau galime pagirti užaugusius ir prie šventinio stalo susėdusius vaikus, jau nebe tokia švelnia ranka paglostyti lazdelę padavusių anūkų galveles ir nusišypsojus padėkoti už nugyventą gražų gyvenimą tiems, kurie jau žvelgia į mus tik iš blankstančių nuotraukų.
Prieš daugelį metų riedėjo ašaros kaip lietaus lašai nusivylus kontrolinio darbo rezultatu ar nenusisekus pirmai, už saulę karštesnei meilei. Riedėjo jos ir šį vakarą, žiūrint jaunosios Jiezno gimnazijos kartos vaidinamą miniatiūrą. Mokykla – kaip medis. Augina vaikus, atiduoda jiems viską, ką turi. Ir netgi tada, kai tie vaikai keliauja į saulėlydį, juos džiugiai priima ir pasiūlo sustoti, prisėsti ir pažvelgti atgal.
Į garbingą mokyklos jubiliejų atvyko gausybė ir buvusių, ir esamų moksleivių, mokytojų, darbuotojų. Apsilankė ir garbūs svečiai – LR Seimo nariai, Savivaldybės vadovai, Tarybos nariai, artėjančių savivaldos ir mero rinkimų kandidatai. Salėje net pritrūko sėdimų vietų. Padėkos, sveikinimai ir apdovanojimai liejosi kaip iš gausybės rago. Tai buvo vakaras, kurį verta atsiminti.
