Gyslotis – sveikatos sargas

Žiema, šaltas ir permainingas oras nėra tinkamas mūsų sveikatai, todėl gana dažnai sergame peršalimo ligomis. Kaip gydytis, kad nenukentėtų piniginė ir nekištume į organizmą cheminių preparatų (vadinamųjų vaistų)? Žolininkai pataria imtis labai paprastų gydymo būdų – vaistinių augalų, kurie vasarą auga tiesiog po mūsų kojomis. Kas nepažįsta plačialapio gysločio? O jis – sveikatos sargas. 

Gydomųjų savybių turi visas augalas: lapai, šaknys ir sėklos. Nėra kito augalo, kuris taip puikiai valytų, stiprintų kraują, plaučius ir virškinimo organus kaip gyslotis. Kosintiems, nusilpusiems, sergantiems mažakraujyste, skorbutu, užkimusiems, kamuojamiems įvairių bėrimų labai padeda gysločių arbata, sergantiems plaučių ligomis, bronchitu – gysločio sultys.

Ar viską žinome apie gyslotį?

Paprastai gyslotį patariama vartoti įkandus gyvatei, įgėlus bitei arba kai atsiranda pūlingi septiniai uždegimai, flegmonos, pūliniai, kai galimas kraujo užkrėtimas.

Niekas pasaulyje ant žaizdos nededa viso gysločio lapo! Gysločio lapas ant žaizdos turi būti dedamas ne visas (kaip mes esame įpratę), o susmulkintas. Daugiausiai gydomųjų savybių turi gysločio sultys, todėl gysločio lapą reikia sumalti arba paprasčiausiai sutrinti ir aplipinti pažeistą kūno vietą.

Gysločių sultys gydo hemorojų, opaliges, gastritą, viduriavimą, taip pat astmą, sinusitą, bronchitą, nes skatina atsikosėjimą, padeda peršalus. Bet reikia nepamiršti, kad sulčių jokiu būdu negalima vartoti, jei yra padidėjęs skrandžio rūgštingumas, sergama skrandžio uždegimu, dvylikapirštės žarnos ir skrandžio opalige. Tuomet sultys ne išgelbės, o pakenks, tad būkite atsargūs.

Gyslotį reikia vartoti žalią

Taip gyslotį nuo seniausių laikų vartojo Amerikos indėnai. Netgi įgėlus giurzai, kai mirtini gyvatės nuodai pasiekia gerklę, gyslotis juos pašalina iš organizmo per pusę valandos. Įgėlus bitei, patepkite pažeistą vietą šviežiomis gysločio sultimis, ir visos pasekmės išnyks akimirksniu. Vienintelė problema, kad šviežio gysločio galima rasti tik vasarą, todėl šito nepaprasto antibiotiko ir priešnuodžio reikia pasiruošti iš anksto – jo prisidžiovinti arba pasidaryti spiritinių antpilų ir visuomet jų turėti. Spiritinį antpilą galima laikyti labai ilgai. Jis ruošiamas paprastai: paimkite trijų litrų stiklainį, prikimškite švariai nuplautų lapų ir užpilkite geros kokybės degtine. Antpilą naudokite, kai jo prireikia. Kita vertus, gyvatės žiemą ir nekerta, tačiau jeigu kas nors kaime arba kapodamas malkas netyčia įsikirto ranką ar koją, žaizda gali supūliuoti ir prasidėti uždegimas. Tuomet servetėlė suvilgoma gysločio spiritiniu antpilu ir uždedama ant žaizdos. Jeigu yra atviras lūžis, pažeistą vietą reikia nedelsiant išplauti švariu vandeniu, atvirą žaizdą apipilti raudonųjų pipirų milteliais, aptepti gysločio košele, ir viskas sugis be pasekmių.

Gyslotis veikia antiseptiškai

Liaudies medicinoje gyslotis vartojamas karščiuojant, sergant plaučių ligomis, astma, ateroskleroze.Taigi matome, kad gyslotis turi antiseptinių, antimikrobinių, spazmus ir uždegimus slopinančių savybių, lengvai ramina, padeda atsipalaiduoti, malšina skausmą, skatina tulžies darbą, gerina virškinamojo trakto sekreciją, mažina kraujo spaudimą.

Homeopatijoje vartojamas visas gysločio augalas. Vaistinėse parduodamos gysločių sultys (Succus Plantaginis) spaudžiamos iš plačialapių ir smiltyninių gysločių žolės. Jomis gydomas gastritas (kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas), lėtinis kolitas, skrandžio opa.

Kaip ruošiamos gysločio sultys?

Prirenkame stambesnių gysločių, juos sugrūdame, išspaudžiame sultis. Jas lygiomis dalimis sumaišome su medumi ir atskiedžiame vandeniu. Galima gerti kaip uogų sultis. Per dieną reikėtų išgerti apie 100 g šio gėrimo.
Galima gysločių sulčių pasiruošti ir žiemai (nedideliuose stiklainiuose laikyti šaldytuve). Po ranka visada turėsime skanaus, maistingo, vitaminingo gėrimo.

Parengta pagal prof. A. P. Stolešnikovo patarimus