Kas duodama su meile – grįžta su kaupu
Taip jau, matyt, iš aukščiau surėdyta: geri darbai grįžta su kaupu. Devyniasdešimties sulaukusią prienietę Oną Bendaravičienę, buvusią politinę kalinę, Mordovijos lageriuose nepalūžusią, tik dar stipresne tapusią, visą gyvenimą lydėjo meilė artimui, švelnumas, atjauta, begalinis darbštumas ir atsakomybė.
„Manau, kad tik meilė žmogui ir dvasios stiprybė padėjo man sulaukti gražaus amžiaus“, – sako spalio 16-ąją gražų jubiliejų atšventusi moteris. Ir ne bet kur! Buvę bendradarbiai, Prienų specialiosios mokyklos medikai, parodė didelę pagarbą savo mylimai ir visų švelniai Onute vadinamai kolegei ir surengė jai šventę Karališkojoje rezidencijoje. Su muzika ir muzikantu! Atšventė karališkai!
Tądien jie dovanojo ne tik gėles, bet ir skaisčią meilės liepsną, pačius gražiausius dėkingumo žodžius už metų metus sėtą gerumą, kalbėjo, kokia žavi ir jauna ji širdimi, kokia brangi ir reikalinga. Prisiminė skanius Onutės barščius, blynus, cepelinus, šonkauliukus, spurgas, obuolius ir slyvas iš sodo. Nepamiršo jos gerumo, rūpesčio, motiniškos meilės vaikams, kai ji, įsitraukusi į vonią kokį iš lauko parvestą mažiuką, nušluostydavusi jam nosį ir pabučiuodavusi.
Toks dėmesys ir pagarba negalėjo nejaudinti jautrios sielos moters, anksti netekusios tėvelio, vėliau ir dviejų brolių, mamos, pačioje jaunystėje paliktos vyro, neturinčios net pusbrolių. Gyvena ji su sūnumi, bet vis tiek jaučiasi našlaitė. Sūnus gyvena savo gyvenimą, o ji savo.
Onutė klausėsi kolegų kalbų ir vogčiomis skarelės kampeliu vis šluostė akyse sublizgančias ašaras. O kai medikai įteikė Prienų politinių kalinių ir tremtinių organizacijos ir jos vadovės Dalytės Raslavičienės „ešelonų sesei“ Onutei atsiųstas gėles ir sveikinimus, paslėpti ašarų jau negalėjo. Apgailestaudamas, kad negalėjo dalyvauti šventėje, telefonu gerbiamą jubiliatę pasveikino ir buvęs ilgametis Prienų specialiosios mokyklos-internato direktorius Vytautas Ratinskas. „Kai toks kolektyvas, tai galima ir ilgai gyvent“, – direktoriui telefonu sakė Onutė.
Jos ilgaamžiškumo paslaptį atskleidė direktoriaus pavaduotojas gydytojas Arnoldas Bubnys:
– Niekada Onutė nepiršdavo savo nuomonės, visada išklausydavo, buvo taktiška. Mylėjo mokinius, visus vaikus. Tos savybės, deja, neįgyjamos nei studijų metais, nei užimant kokias nors pareigas – jos įgyjamos genetiškai. Tai gamtos ir Dievo dovana. Mes jautėme jos gėrio spindesį. Onutė buvo mūsų geroji dvasia. Sakoma, kad tai yra ilgaamžių savybė.
Keturis dešimtmečius specialiojoje mokykloje-internate išdirbusi viso kolektyvo vienijimo, susibūrimų siela vadinama Regina Križinauskienė prisiminė, kad jos su Onute dirbo be žodžių. Sakė, užtekdavę pasižiūrėti vienai į kitą ir žinojusios, ką reikia daryti. Sanitariukė glaudė visus vaikus, ir į namus parsivesdavo, nebijodavo apkabinti nei niežais sergančio, nei utėlėto.
Ilgai dar prisiminimai plukdė prisiminimus, pokalbius keitė dainos, o visų dėmesio centre buvo garbinga jubiliatė: ir dainuojant, ir pasakojant, ir su gydytoju stebėtinai lengvai sukantis valso ritmu.
Šiandien specialiosios mokyklos kaip įstaigos nebelikę. Tačiau medikų kolektyvas, ilgus metus dirbęs kartu, vienus išleisdavęs, kitus sutikdavęs, su pagarba prisiminė ir tuos bendradarbius, kurių jau dvidešimt metų nėra tarp gyvųjų: gydytoją pediatrę Domicelę Klimaitienę, gydomosios mankštos specialistę Birutę Matulevičienę.
Apgailėdami tuos, kurių jau niekada nebebus kartu, turbūt dar labiau imame branginti šalia esančiuosius. Visgi retai kada tokia pagarba ir dėmesys parodoma išėjusiems į užtarnautą poilsį kolegoms, ypač jei jie neužėmė jokių aukštų pareigų, buvo eiliniai darbininkai.
Karališkai atšventusi savo jubiliejų, Onutė Bendoraitienė rytojaus dieną vėl sulaukė buvusių bendradarbių dėmesio. Atskubėję medikės teiravosi, kaip besijaučianti. „Viskas gerai, tik galva kartais sukasi“, – sakė Onutė, tik šiuo vieninteliu negalavimu ir besiskundžianti.
Draugės pas bendradarbę dar ne kartą užsuks ir be progos, dar dažniau paskambins. Šio kolektyvo gyvenime tai įprasta.
Roma Sinkevičiūtė
