Kelias iki Santjago de Kompostela – visų bendras ir kiekvieno savasis
Šiandienos pasaulyje galima vis daugiau pastebėti pavydžių, kad „kuo daugiau vartoji, nebūtinai esi svarbesnis“. Tai skatina neprarasti optimizmo, kad netolimoje ateityje kuklumas, paprastumas ir tikrumas bus ne gėda, bet pasididžiavimas. Kad investicija į žmogaus savijautą, nuotaiką, sveikatą, kritišką bei moralų protą taps viena iš geriausių investicijų. Kad trumpas mūsų gyvenimas nebus nukreiptas tik į tikslą sukaupti kuo daugiau turto sau ir savo vaikams ir tuo labai didžiuotis prieš kitus. Atsirinkti gyvenimo tikslus ir „pasimatuoti“ savo vertybes gali padėti vienatvė, joga arba kažkam gal nereikšminga pasirodysianti piligriminė kelionė…
Keliones mėgstanti prienietė Gintarė Raudonikytė, savo trisdešimtąjį jubiliejų nutarusi įamžinti beveik 900 km piligrimine kelione, sako, kad tokia mintis – ypatingai palydėti savo 30-metį – kirbėjo seniai. „Vertinu aktyvias atostogas, pažintines keliones. Gulėjimas paplūdimyje – ne man. Rugsėjo mėnesį sukako trisdešimt metų. Kasmet per gimtadienį pasirinkdavau kelionę, o šiais metais, jubiliejinės sukakties proga, leidausi į piligriminį žygį: nuo Prancūzijos – Ispanijos sienos iki Santjago de Kompostela“, – pasakojo mergina. Trisdešimt vienos dienos kelionė jai kainavo apie 1000 eurų. Per dieną (priklausomai, kaip nori gyventi, kur miegoti) užtenka apie 30 eurų: nakvynei, maistui. Skrydžiui ir kelionės reikmenims papildomai išleido dar apie keletą šimtų eurų.
Gintarės kelionės įspūdžiai – tai greičiau noras pasidalinti su skaitytojais stipriu ir svarbiu išgyvenimu, kuris galbūt padrąsins dar abejojančiuosius leistis į šią kelionę, įkvėps nieko apie Kelią negirdėjusiuosius, o gal tiesiog padrąsins niekada neatsisakyti savo svajonių ir nebijoti jų siekti.
Kaip ten bebūtų, aišku viena – kelias į Santjago de Kompostelą vis populiarėja ne tik visame pasaulyje, bet ir mūsų šalyje. Keletas prieniečių sveikuolių taip pat keliavo šiuo keliu.
Mėgsta keliones ir ekstremalius potyrius
Baigusi Prienų „Žiburio“ gimnaziją, Kauno technologijos universitete įgijusi siuvinių dizaino ir technologijų bakalauro laipsnį, tekstilės magistro laipsnio siekusi Belgijoje ir Ispanijoje, Gintarė sako rinkusis užsienį dėl patrauklios studijų programos ir norėdama patobulinti užsienio kalbą. Šiuo metu ji laisvai kalba rusiškai, angliškai, o po įsimintinos gyvenimo kelionės pradėjo mokytis ispanų kalbos.
Kaip ir dauguma bendraamžių, klasiokų, draugų, jau ilgą laiką Gintarė gyvena Airijoje, šalia prieš dešimt metų ten išvykusių tėvų. Ten baigė grožio terapijos dviejų metų kursą. Užsidegusi holistinės sveikatos filosofija, gilino žinias aromaterapijos srityje. Ši specialybė tapo profesija ir pragyvenimo šaltiniu.
Dar mokykliniais laikais kelionių skonį pažinusi mergina, mamos dėka pamačiusi kitas šalis, „užsikabino“, todėl jau gyvendama Airijoje neatsisakė galimybės beveik metus padirbėti pagal specialybę nedideliame kruiziniame laive. Beveik po metų nustojusi klajoti jūromis apsistojo sėslesniam gyvenimui Airijoje ir svajojo apie dar įspūdingesnes patirtis.
Ilgai laukti nereikėjo. Artėjant jubiliejui jau planavo kelionę. Istorinių ir praktinių detalių apie kelią į Santjago de Kompostelą gausu internete, kelionių žurnalistės Kristinos Stalnionytės knygoje „Kelias į Santjago de Kompostelą“.Kelią jau įveikę draugai nepatingėjo sudaryti trumpo, bet svarbiausius dalykus apibendrinančio sąrašo ir duoti vertingiausio patarimo, išties padėjusio įveikti šimtus kilometrų: „Tai tavo individualus kelias. Kaip jį nueisi – rinktis tau pačiam“. Toks patarimas suteikė dvasinių jėgų ir dar daugiau ryžto. „Jeigu kiti gali, kodėl aš negaliu“, – klausė savęs Gintarė.
Piligriminių kelių iki Santjago yra labai daug. Keliai eina iš Ispanijos, iš Prancūzijos, Portugalijos, bet lietuvaitė nusprendė eiti pagrindiniu keliu. Oficialiai Komposteloje (sertifikate, išduodamame atkeliavus į Santjago de Kompostelą) nurodytas kelionės ilgis yra 775 km.
Piligrimų tikslai skirtingi
Pasak Gintarės, keliaujančiuosius į Santjago de Kompostelą galima suskirstyti į keletą grupių. Pirmieji į Kelią dažniausiai leidžiasi dvasinių ir religinių poreikių genami, antrieji – net ir turėdami dvasinių motyvų, labiau nori išbandyti save, savo fizines galimybes. Kadangi religiniai motyvai jaunai merginai nebuvo pirmoje vietoje (pasak Gintarės, ji gerbia visas religijas), svarbiau buvo išbandyti save ir priimti dar vieną gyvenimo iššūkį.
Kelionėje draugiją panoro palaikyti buvę klasiokas Nerijus, kuriam patiko Gintarės mintis. Rugsėjo pradžioje trisdešimtmetį atšventusi Škotijoje, rugsėjo 12 d. Gintarė su savo bendrakeleiviu jau leidosi į Kelionę. Ji prasidėjo iš mažo miestelio Prancūzijos – Ispanijos pasienyje. Piligrimai gavo pasus, žemėlapį, kuriame buvo tik kalnų amplitudė. Įsigytoje išsamioje knygoje buvo nurodyti visi maršrutai (pagrindiniai ir alternatyvūs), miesteliai, apsistojimo centrai, lankytinos vietos ir kita informacija, padėjusi išsamiau pažinti šalį. „Tą knygą visi amerikiečiai ir anglai turėjo“, – pabrėžė keliautoja.
Piligrimų kelyje iki Santjago visais metų laikais galima sutikti keliautojų, bet rugsėjo mėnesį jų ypač daug, nes tuomet nekamuoja nepakeliami karščiai. Nepaisant to, kad karštis vis tiek siekdavo 25 laipsnius, tiek keliaudama kartu su Nerijumi, tiek viena eidama, Gintarė visus pakeleivius lenkdavo. „Aš nemėgstu eiti lėtai“, – šypsojosi mergina, dėl savo spartumo net tapusi Kelio „įžymybe“. „Tai ta lietuvaitė, kur labai greit eina“, – sakydavo aplenkiami Kelio draugai.
Sunkiausia ir nesėkmingiausia diena
Sugrįždama į Kelio pradžią Gintarė prisimena, kad pirmoji diena buvo sunkiausia. „Dar kūnas nepripratęs, nepasirengęs išlaikyti karštį ir kuprinės svorį. Mano kuprinė svėrė apie 8–9 kg. Nerijui buvo dar sunkiau, nes jo kuprinė svėrė 14 kg. Tačiau savo kuprinę jis nusiuntė į priekį ir padėjo nešti manąją. Be to, pirmąją dieną keliavome Pirėnų kalnais. Visą dieną karščio alinami kopėme tik į viršų. Tą dieną įveikėme 32 km, bet jautėsi bent penkiais kilometrais daugiau. Prakaitas žliaugė upeliais. Vėliau kūnas prisitaiko: iš pradžių jaučiasi nugaros skausmas, antrą savaitę lyg ir nieko, o trečią – atrodo, kad kuprinė priaugo prie pečių. Kitiems kojos pūslėmis nuėjo, batai pritrynė, gydėsi žaizdas, ėjo apsibintavę kojas. Todėl geriau investuoti į pagrindinius dalykus – batus, kuprinę, rūbus, negu po to žaizdas gydytis. Labai svarbu įsigyti ir lazdą, nes ji labai palengvina ėjimą, nuima nuo kojų krūvį. Aš ją vėliau nusipirkau“, – pasakojo apie sunkiausią kelionės dieną Gintarė.
Kelyje teko kartą ir pasiklysti. Ta diena (jau keliaujant iš Santjago iki Finisteros) įstrigo kaip nuobodžiausia ir didžiausių nesėkmių diena: kepino saulė, baigėsi vanduo, sulūžo akiniai nuo saulės, išsikrovė mobilusis telefonas (nėra galimybės paskambinti ir pasiklausti kelio), krito nuotaika, byrėjo ašaros… „Tas kelias, kuriuo pasukau, labai nepopuliarus, žmonių nėra – tik kukurūzų laukai. Maniau, kirsiu lanką ir pasieksiu miestelį, bet kažkaip nuklydau į laukus… Padėjo vietinis gyventojas. Pamatęs, kad paklydau, privežė iki miestelio, nuo kurio pėsčiomis pasiekiau dienos tikslą“, – prisiminė Gintarė bene blogiausią, virtinės nesėkmių paženklintą kelionės dieną.
Visi su savimi nešasi svajones pildančius akmenėlius
Nors ir neprietaringa, Gintarė į Kelią pasiėmė keletą malonių smulkmenų ir du akmenėlius iš Airijos. Akmenėliai – vienas iš šios piligriminės kelionės simbolių. Į juos keliautojai „įdeda“ savo svajones, prašymus, dėkingumą, viltis ir palieka piligrimų kelyje ant Cruz de Ferro kalno, supilto iš akmenų, tikėdamiesi, kad jų prašymai išsipildys. „Teko matyti ir padėtų žmonių nuotraukų. Gal piligrimai jas deda vildamiesi, kad žmonės nuotraukoje pasveiks, gal tikėdamiesi palikti kažkokią asmeninę kančią…“, – svarstė Gintarė.
Keliautojai į Kelią leisdavosi ankstų rytą, maždaug apie 6 val. (dieną eiti karšta), kasdien įveikdavo apie 25–35 kilometrus, o per valandą – 5–6 km. Maždaug po savaitės, prisimena mergina, Nerijus tapo tylesnis. „Sako: „Gal aš jau nebenoriu eiti“. Fiziškai jis buvo pasirengęs, bet nebuvo planavęs leistis į šią kelionę. Ruošėsi į Meksiką važiuoti. Tad nusprendė grįžti, pabūti su tėvais ir vykti į Meksiką, kur dabar ir yra. Jis išvyko dar neįpusėjus kelionės, toliau keliavau viena“, – pasakojo Gintarė.
Kelyje sutikti žmonės
Paklausta, kas kelyje labiausiai stebino, Gintarė papasakojo ne vieną jautrią istoriją. „Pribloškė pora iš Meksikos. Tai buvo vyras, stumiantis neįgaliojo vežimėlį, o jame – iki pusės paralyžiuota jo žmona. Pasirodo, jie ėjo iš Prancūzijos apie 1000 km. Juos vėliau sutikau Santjage. Vyras stūmė žmonos vežimėlį apie 20–30 km per dieną. Taip pat sutikau vieną vokietį, patyrusį du insultus ar infarktus (gerai neįsidėmėjau). Jis pasakojo keistą patyrimą. Esą būdamas komos būsenos išėjo iš savo kūno ir pakilo į viršų, patyrė jausmą, kad susitiko su savo mirusiu sūnumi. Jo pasakojimu, jie be žodžių kontaktavo, jis net nenorėjo sugrįžti į savo kūną, buvo gera, šviesu, jautė šilumą. Kažkas nutraukė šį sapną ir sugrąžino į fizinį kūną. Ir žmogus ėjo Keliu, turėdamas tikslą padėkoti už gyvenimą. Eidamas tryško energija, šūkčiojo, džiaugėsi, kad yra gyvas.
Kiti gal norėjo atrasti, „įžeminti“ save – suprasti, ką veikia šiame gyvenime, dar kiti – išbandyti save fiziškai, gal draugų ar net gyvenimo partnerę susirasti. Vokietis Stefanas pasakojo, kad buvo vien pora, susitikusi Kelyje. Tuo metu vaikinas ėjo pėsčiomis, o mergina važiavo dviračiu. Susitikę nepažįstami žmonės toliau keliavo kartu, o mergina visą kelią dviratį vedėsi. Vėliau jie tapo pora. Galima sakyti, kad piligriminės kelionės tikslas – nuo meilės, savęs „įžeminimo“ iki religinių įsitikinimų. Sutikau vieną gydytoją su sūnumi, atvykusius į Kelią iš Amerikos. Gydytojas pasakojo pakeitęs religiją – tapęs krikščioniu, o ėjo pažinti šią religiją giliau, aplankyti bažnyčias. Sūnus palaikė jam draugiją“, – prisiminimais dalijosi Gintarė.
Ji prisiminė, kad vienas amerikietis su žmona kiekvienais metais tą patį kelią eina, tik galbūt kitais maršrutais. „Jau gal aštuntą ar devintą kartą ėjo. Tokie žmonės, paklausti, kodėl tai daro kasmet, atsako: „O kaip žmonės kasmet važiuoja atostogauti į Maljorką“, – pasakojo mergina.
Vyriausia Gintarės sutikta pakeleivė buvo apie 80 metų moteris, jauniausias – gal devyniolikmetis vaikinas iš Danijos, ką tik baigęs mokyklą ir ėjęs Keliu, siekdamas išsiaiškinti, ko nori iš gyvenimo. Keliavo ir moteris su kūdikiu, pora su šunimis.
Įsiminė ir du draugai iš Vokietijos, kurie iš pradžių demonstravo fizinę ištvermę, o į pabaigą, vėl juos sutikusi, mergina pamatė, kad vaikinams darosi vis sunkiau. Tapo tylūs, nekalbūs, matėsi, kad nori tik kuo greičiau viešbutį pasiekti. Vienas iš jų, rašęs dienoraštį ir davęs Gintarei paskaityti, rašė: „Prieš merginą nesinorėjo pasirodyti, kad man sunku. Ji lekia, obuoliukų pasiskina – ir tarsi nepavargusi“. Vokiečiai merginai iš Lietuvos pasakojo, kad, pamatę porą su invalido vežimėliu, apsiverkę: „Štai, ištižome“. Pašnekovės teigimu, žmonės Kelyje tampa labai emocingi, apsiverkia: „Prasiveržia jausmai. Man tai gražu, nes tada žmogus tampa savimi, išsilaisvina iš užgniaužtų jausmų, baimių, neišgyventų negatyvių patirčių“.
Merginai ilgam – o gal ir visam gyvenimui – išliks atmintyje sutikti nepažįstami žmonės, jų istorijos, veidai, kuriuose, nepaisant fizinio nuovargio, švietė laimės pojūtis. „Pensininkai, garbaus amžiaus žmonės, tiek daug nueidavo per dieną ir vis tiek atrodė laimingi. Pati kelionė tampa kažkokia gilesnė, nes susitinki su žmogumi, eini su juo gal ne visą dieną ir pamatai, kiek daug sužinai apie tą žmogų. Apskritai piligrimai bendrauja daug nuoširdžiau, paprasčiau, atviriau. Esi kaip atversta knyga – be makiažo, nuvargęs, prakaituotas… Nėra kuo apsimetinėti, esi toks, koks esi. Taip gera ir ramu… Kasdien eini Keliu, galvoje jokio streso, gamta graži, saulėlydžiai nuostabiausi, suarta žemė kvepia, žmonės atsipalaidavę… Fizinis aktyvumas savaime sukelia laimės džiaugsmą. O kai nueini per dieną iki užsibrėžto tikslo, tau tereikia nusimaudyti, nusiplauti ar panardinti į baseinėlius kojas, pailsėti, pavalgyti ir su kažkuo pabendrauti vakare – ir toks laimingas pasijunti! Tiek nedaug tereikia“, – išgyvendama iš naujo užplūdusius jausmus pasakojo keliautoja. Išsimaudžiusi, pavalgiusi, ji nenardindavo pavargusio kūno į į guolį, o eidavo dar apžiūrėti miestelį. Nesvarbu, kad iki bažnyčios tolokai, kad pilis stovi ant kalno – smalsumas gindavo vėl eiti, kopti, kad tik kuo daugiau pamatytų, kuo daugiau įspūdžių pasisemtų.
Nepamirštami įspūdžiai Santjago de Komposteloje
Į Kelio pabaigą Gintarė susipažino su vokiete, su kuria kartu įveikė paskutiniuosius kilometrus. „Atvykus į Santjago de Kompostela, rodos, sustojo laikas. Vokietė, su kuria keliavome paskutinę savaitę, atėjusi prie Katedros pradėjo verkti. Man atėjo palengvėjimas. Bažnyčioje užliejo jausmai, gera nuotaika. Vidurdienį – piligrimų mišios, kurių pabaigoje stebime šou – penki ar šeši vyrai įsiūbuoja vieną didžiausių pasaulyje smilkyklių (botafumeiro), sveriančią aštuoniasdešimt kilogramų. Santjago de Kompostelos katedroje tikram piligrimui, žinoma, reikia aplankyti ir šv. Jokūbo kapą bei paliesti apaštalo statulą“, – pasakojo keliautoja.
Atsipalaidavimas ir įvertinimas paprastų dalykų, tokių kaip patogi lova, vonia, karštas vanduo, frotinis rankšluostis, kambarys, kuriame niekas neknarkia, atėjo viešbutyje. „Atėjo pojūtis, kad minimalūs dalykai tave padaro laimingą. Tuomet pagalvoji, kad yra žmonių, kurie ir šiais laikais gyvena didelėmis šeimomis, viename ar keliuose kambarėliuose, ankštai, o tu turi ir vonią, ir karštą vandenį, ir gali laisvai pailsėti be pašalinio triukšmo. Mes dažnai neįvertinam to, ką turime“, – patikino ji.
Vėliau ji per tris dienas įveikė dar 87 km. Tai jau paskutinė stotelė – Finisterra. Miesto pavadinimas išvertus reiškia „Pabaiga“. Prie pat vandenyno stovi lentelė su užrašu: „0 km“. „Aš ryžausi baigti kelionę iki galo, – patikino Gintarė. –Buvo sunku, teko eiti per stiprų lietų, žliugsinčiais batais ir šlapiais rūbais. Bet įveikus visa tai atrodo tik dalis kitokio kelio. Nes jis visoks, kaip ir pats gyvenimas – čia saulė, čia lietus, o tu turi nepasiduoti ir eiti į priekį, kol prieisi galinę stotelę“, – filosofiškai užbaigė pasakojimą užsispyrusi, ekstremalius potyrius mėgstanti mergina, kurios aplankytų vietų sąraše – Kinija ir dauguma Europos šalių, o ekstremalaus patyrimo – keletas šuolių su guma iš 40 m aukščio.
Kitą dieną pasitikti dukros iš Dublino į Madridą atskrido mama. Atvežė švarių rūbų, makiažo. Pasidžiaugusi susitikimu, mergina išskrido pas sesę Neringą į Vokietiją, o po to abi su sesės šeima grįžo švęsti Kalėdų ir Naujųjų į Prienus pas močiutę. „Kaip jaunas žmogus ryžtasi save išbandyti! Sakau, tu čia išbandei save, bet išpirkai ir visos giminės nuodėmes“, – didžiuodamasi anūke į pokalbį įsiterpė močiutė Birutė Juodienė, džiaugdamasi, kad anūkė, norėdama, jog močiutė dar geriau viską įsivaizduotų, atvežė ir knygą „Kelionė į Santjagą“.
Kelionės – bet ne Kelio į Santjagą pabaiga
Tokia Gintarės kelionės pabaiga. Kelionės, kuri, pasak jos, pranoko lūkesčius. „Žinojau, kad įveiksiu, bet kai pats nueini tokį kelią ir atsisuki atgal, kyla pasididžiavimas savimi. Pajauti, kad nėra kliūčių nei kūnui, nei psichologiniam nusiteikimui. Svajonės pildosi, tik reikia jomis ir savimi tikėti“, – šypsodamasi kalbėjo mergina.
Grįžusi namo ji „nepametė“ Kelio draugų. Palaiko ryšį, dalinasi prisiminimais. Su vienu draugu Vokietijoje netikėtai pasimatė po kelionės. Jis visos kelionės metu rašė dienoraštį, atsiuntė Gintarei neseniai sukurtų dainų. Sako, galbūt ir knygą parašys. Buvo vienas pagyvenęs austras, kuris kelionėje dukra vadino. Jis ėjo pagerbdamas savo mirusios žmonos atminimą, o po piligriminio žygio kviečia atvykti į Austriją pasisvečiuoti. „Kviečia daug kas atvykti į svečius, bet visi esame užsiėmę, kiti nuolat keliauja – sunku rasti laiko susitikimui. Bendraujame daugiau socialiniuose tinkluose“, – sakė mergina. Tiesa, neseniai Gintarė Kaune buvo susitikusi su viena iš Kelyje sutiktų lietuvaičių. Žino, jog tuo metu dar du lietuviai keliavo, bet jų sutikti neteko.
Kol kas naujų kelionių Gintarė neplanuoja, bet žino, kad kelionė pėsčiomis – geriausias būdas visapusiškai pažinti šalį ir kad tikrai dar kartą ten grįš. Tik kitu keliu. „Vis tiek visi piligrimų keliai per Ispaniją veda į Santjagą“, – sako Gintarė.
