Nepriklausomos Lietuvos karių atminimo įamžinimui
Praėjusių metų gruodžio mėnesį Prienų rajono savivaldybės salėje susirinkę Prienų ir Birštono krašto istorijos mokytojai, bendruomenių, seniūnijų atstovai, muziejininkai, kraštotyrininkai, aktyvūs visuomenės nariai diskutavo kraštotyrinio-leidybinio projekto „Krašto garbė. Mūsų žmonės Lietuvos kariuomenėje 1919–1940 metais“ tema.
Seimo nario A. Palionio vardu kalbėjusi V. Petkevičienė padėkojo dalyvaujantiems šioje misijoje ir vykdantiems kilnų darbą. „Tokio darbo nei Prienų, nei Birštono savivaldybėje nėra buvę. Prikelti istoriją, faktinę istoriją lietuviškoje armijoje tarnavusių žmonių – tai yra ne vien išlikimo vertė ateinančiai kartai, bet ir ateinančiųjų patriotinis ugdymas. Tai, ką surinksime ir sudėsime į knygą, bus gražiausia dovana Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui visų krašto žmonių, kurie sutinka dalyvauti ir tapti vienos knygos kūrėjais“, – kalbėjo V. Petkevičienė, pasidžiaugdama, kad Seimo narys A. Palionis prisiėmė didelę finansinę šios knygos dalį.
Projekto koordinatorius – istorikas Vytautas Kuzmickas džiaugėsi sulaukęs didelio būrio bendraminčių, Seimo nario palaikymo. „Tai darbas, vienijantis visų pastangas – bendruomenių, seniūnijų, muziejų, bibliotekų, švietimo, kultūros paveldo darbuotojų ir visų tų, kuriems svarbios tarpukariu puoselėtos tvirtos žmogiškosios vertybės, mūsų protėvių – nepriklausomos Lietuvos karių atminimo įamžinimas“, – pabrėžė istorikas.
Pasak V. Kuzmicko, vykdyti tokį sudėtingą projektą, reikalaujantį dar ir rutininio darbo, įpareigoja tarpukario vertybių sistema. Lietuvos kariuomenė buvo didelė vertybė, krašto nepriklausomybės stabilumo, vyriškumo ir atsakomybės mokykla. Tuo metu Lietuvos kariuomenę sudarė 40 tūkstančių karių. Tai buvo gerai ginkluota armija, kurią sudarė 9 pėstininkų, 4 artilerijos, 3 kavalerijos pulkai, 8 eskadrilės, laivai, kitos paskirties tarnybos. Įvairių tyrinėtojų nuomone, anoji armija savo kovine dvasia, apginklavimu ir pasiruošimu pranoko dabartinę Lietuvos kariuomenę.
Istoriko žiniomis, šiame krašte, buvusiose tarpukario Alytaus ir Marijampolės apskrityse, buvę ne mažiau kaip 4000 ir ne daugiau kaip 6000 šauktinių. Birštono ir Prienų regione – per 30 Vyčio Kryžiaus kavalierių, keli šimtai savanorių, gavę tik savanorių medalius. Tarp savanorių buvo žmonių, kurie negavo apdovanojimų, bet, jų atminimas, kaip ir visų kitų, atlikusių karinę tarnybą, vertas įamžinimo.
V. Kuzmicko nuomone, pradinis planas būtų įgyvendintas, jeigu būtų surasta ir įprasminta bent 500–600 žmonių, kurie tarnavo Lietuvos kariuomenėje – savanoriai, Vyčio Kryžiaus kavalieriai, karininkai. Darbas, renkant duomenis, turėtų vykti keliais etapais. Vienas jų – iš apačios: bendraujant su žmonėmis, tarnavusiųjų Lietuvos kariuomenėje giminaičiais, surinkti nuotraukas ir informaciją. Istorikas, pasitelkdamas savo žinias ir patyrimą, apsiėmė surinkti archyvinę medžiagą.
Dalyvauti projekte bus pakviesta daug žmonių. V. Kuzmicko teigimu, visos grandys – mokytojai, seniūnijos, bendruomenės, bibliotekos, muziejai – turi būti glaudžiai susijusios. Mokyklose mokytojai turėtų bendradarbiauti su mokinių tėvais, kurie prisimena savo tėvus, senelius, skleisti informaciją tėvų susirinkimuose, leisti stendus. Istorikas skatino aktyvią seniūnijų ir bendruomenių sąveiką. Seniūnijose, anot jo, yra labai daug medžiagos apie valsčius, ten gyvenusius buvusius karius. Bibliotekose galima pasinaudoti knygomis, jau surinkta medžiaga apie Lietuvos karininkus ir savanorius, užmezgant santykį, kalbant su skaitytojais.
Daug naudingo savo kraštui nuveikti gali mokytojai. Tai pabrėžė rajono istorijos mokytojų vardu kalbėdama projekto koordinatoriaus pavaduotoja Prienų „Žiburio“ gimnazijos istorijos mokytoja Vilija Juodsnukienė. Jos nuomone, nors iš pažiūros tai atrodytų idealistiškai, tie žmonės, kurie įsijungė ir įsijungs į projektą, apie tai galvoja. „Labai džiugu išgyventi dėl idėjos – ne dėl pinigų, materialinių dalykų. Yra kilnesnių jausmų, kurie taurina žmogų, – tai mūsų krašto žmonių, mūsų vaikų patriotinis auklėjimas. Surinktą medžiagą bus galima naudoti mokymo, patriotinio auklėjimo procese“, – kalbėjo ji.
Diskusijos dalyviai pritarė nuomonei, jog reikia surinkti ne vien nuotraukas ir sausus duomenis, bet stengtis įprasminti kario gyvenimą per istorijos prizmę, nepamiršti žmogiškojo veiksnio. Jis lemia, kad apie žmogų bus surinkta ne tik objektyvi, faktinė informacija, bet ir kuo daugiau subjektyvios, gyvenimiškos medžiagos, kad aprašytas asmuo būtų prisimintas visapusiškai, o leidinys taptų patrauklesnis, įdomesnis.
Projekto sumanytojai, organizatoriai kvietė visus, kurie pažįsta senų žmonių, dar kažką turinčių ar žinančių, pasidalinti informacija, užrašyti prisiminimus, nuskanuoti nuotraukas. V. Juodsnukienės nuomone, nesvarbu, kad tarnavęs žmogus buvo kilęs iš kito rajono, bet jei gyveno ar buvo palaidotas Prienuose, jis taip pat nusipelnė pakliūti į leidinį.
Lietuvos istorija seniai besidomintis ir jau nemažai medžiagos apie tarpukario savanorius sukaupęs Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius pritarė, kad šis projektas –labai svarbus patriotinio auklėjimo veiksnys, skatinantis mokinius pačius domėtis istorija. Jo nuomone, seniūnų indėlis šiame darbe ne mažiau svarbus. Juk seniūnus pažįsta kiekvienas gyventojas, į kiekvieną trobą užeidami jie suras bent vieną, kurio kažkas iš šeimos buvo tarnavęs armijoje.
Projekto koordinatoriaus ir istorijos tyrinėtojo V. Kuzmicko teigimu, šis darbas yra istorinis ir patriotinis. Antra, jį galima prilyginti mokslo darbui. Žmonių istorijos – įvairios, ne visos vien teigiamomis spalvomis nuspalvintos, todėl projekto vadovai kvietė santūriai ir atsargiai vertinti herojus, renkant medžiagą ir viešai publikuojant nuotraukas pasirūpinti, kad giminaičiai ar artimieji duotų sutikimą.
Apie tai, kaip vyksta šis grandiozinis darbas, projekto vykdytojai žada kas pusmetį atsiskaityti visuomenei rajono laikraščiuose.
