Skulptūros, bet ne iš medžio
Šią savaitę Birštono sakralinio muziejaus lankytojai galės pasigrožėti netradicine menininko Gintauto Gavenavičiaus (1960-2004) skulptūrų paroda „Lino Mūka“. Besidomintieji kūryba iš lino, turės progą pavartyti skulptoriaus žmonos Marijos iniciatyva išleistą fotoalbumą ir eilėraščių knygą su prisiminimais, taip pat pavadintą „Lino Mūka“. Knygoje – geriausi menininko darbai ir eilės.
G. Gavenavičius gimė1960 m. Kaune, mokėsi Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, kur įgijo medžio apdirbimo specialybę, tačiau taip ir neprakalbino medžio. Meninių ieškojimų kelyje, kaip, matyt, ir buvo lemta, atsirado augalai. Pirmus kūrinius: verbas, sodus, paukščiukus, arkliukus, žmonių figūrėles, kūrė iš įvairių augalų. Kaip rašoma fotoalbume apie G. Gavenavičių, pirmasis jo kūrinys buvo tetai dovanų pagaminta verba. Tada menininkas suprato, kad tai jo įkvėpimas ir pašaukimas – iš augalų daryti skulptūras. Lietuvos dailės kontekste G. Gavenavičius – labai savitas menininkas, pajutęs lino jėgą ir galią. Ko gero, jis vienintelis pasaulyje skulptorius, dirbęs su linu ir iš lino.
Lietuviams linas visada buvo beveik šventas, dainose apdainuotas augalas, ne tik rengęs, bet ir maitinęs. Taip ir norisi paliesti tas figūras, kurios skleidžia šilumą, jaukumą. Menininko rankų išglostytas nemintų linų kuokštas įgaudavo žmogaus galvos pavidalą, liemenį, kojas, rankas ir net akis. Iš tiesų linas – elastinga ir tvirta medžiaga, nebijanti nei kritimo, nei dužimo. Atrodo, kad pats lino pluoštas diktavo menininkui savo sąlygas, apsaugojo nuo tam tikro sentimentalumo. Linai, pilni saulės energijos, suspausti ir stipriai surišti lininiais siūlais, tapo spinduliuojančiomis, originaliomis skulptūromis. Tokių nėra niekur kitur.
Kaip leidinyje rašo menininko asmenybę pristatanti Ieva Pleikienė, pirmąsias skulptūras G. Gavenavičius rišo iš smilgų kotų, sutvirtintų linų pakulomis. Kiek vėliau žoles pakeitė nemintų linų pluoštas. Tvirtai suspaustos linų grįžtės virto šventųjų ir angelų kūnais, jas sutvirtinantys perrišimai ir mazgai – tų kūnų sąnariais, veido bruožais, puošmenomis ir detalėmis. Tokioje paprastoje ir tvirtoje skulptūrų sandaroje tikriausiai slepiasi kūrėjo sutramdyta gaivališka gamtos jėga ir tyra lino prigimtis. Sakralūs menininko kūriniai traukia muziejaus lankytojų žvilgsnį, o kartu ir sukelia tam tikras emocijas ir mintis.
G. Gavenavičius respublikinėse liaudies meistrų parodose pradėjo dalyvauti nuo 1986 metų, o vėliau jau rengė ir personalines – Kaune, Ukmergėje. Su žmona Marija ruošdavosi Kaziukų mugėms, kiekvienais metais miškuose, laukuose ir pievose ieškodavo skulptūroms gaminti augalų, smilgų stiebų ar javų šiaudų. Taip gimdavo neįtikėtinos figūros, žmonės su išraiškingais veidais, sodai ir verbos, kurie buvo lietuviškumo ir tautiškumo išraiška.
Gaila, kad likimas tiek mažai gyvenimo metų atskaičiavo šiam talentingam menininkui – vos 44, kai dar pats gražiausias ir brandžiausias metas.
Birštono sakraliniame muziejuje eksponuojama13 G. Gavenavičiaus sukurtų lino skulptūrų, tarp kurių yra garsioji „Pieta“ ir kūrinių ciklas „Kryžiaus kelio stotys“. Ši originali paroda atkeliavo iš Ukmergės muziejaus, kaip ir kuriančios iš augalų Laimos Dzigaitės pavasarį eksponuoti paveikslai. To krašto žmonės pasižymi ypatingu sugebėjimu matyti ir talentu paprastume atrasti nepaprasta.
Stasė Asipavičienė
Autorės nuotrauka
