Kas liko neparašyta ant atvirukų… (GALERIJA)
„Žiemą viskas atrodo tamsiau. O juk viskas yra ne taip. Laimės yra tiek pat, tik ji mažiau apšviesta. Beveik nematoma. Iš tiesų šventei reikia tik to žinojimo, kad…“ Turbūt, norėtų pasakyti žodžių autorė, reikia žinojimo, kad esi kažkieno mylimas, laukiamas, kažkam labai brangus… Tie, kam jaunoji menininkė Sigita Paužaitė ir jos nepaprastai mieli, gražūs kryželiu siuvinėti paveikslai ir paveikslėliai teikia džiaugsmo, sušildo, gruodžio 10-ąją Prienų kultūros ir laisvalaikio centre susirinko jau į antrosios autorinės Sigitos parodos „Speigo dygsniukas“ atidarymą. Šįkart parodoje puikuojasi 43 kryželiu siuvinėti kalėdiniai atvirukai, sukurti per pusę metų.
„Speigo dygsniukas“ – taiklesnio pavadinimo parodai nesugalvosi. Maži, subtilūs Sigitos darbeliai gimsta iš dygsniukų, kuriais speigas išrašo languose sudėtingiausius piešinius. Žmogaus kūrybinės galios – aukščiau gamtos kuriamo grožio. „Stebuklas – kai rankose iš beveik nieko gimsta kažkas didelio“, – sako jaunoji kūrėja. Stebuklų gali būti labai daug… jeigu juos pastebi, atpažįsti, priimi.
Kas yra stebuklas?
Kas yra stebuklas, juo nuspalvinti jausmai ir būsenos, pristatydama parodą S. Paužaitės žodžiais papasakojo Prienų kultūros ir laisvalaikio centro direktoriaus pavaduotoja Ligita Gediminienė: „STEBUKLAS, kai vienas žodis, net ne žodis, o įkvėpimas, mirksnis, nuspalvina visą gyvenimą. STEBUKLAS yra valgyti imbierinius sausainukus, o delnuose laikyti karštos arbatos puodelį už lango lėtai sningant mažutėm snaigėm. STEBUKLAS yra suktis ant laimingos plytelės skambant varpams vakare. STEBUKLAS yra turėti kuo stebėtis. STEBUKLAS – tai praverti langą ir įkvėpi draugystės oro. STEBUKLAS yra turėti draugystę kaip stebuklingą sodą, kuriame gali pasislėpti. STEBUKLAS – tai matyti stebuklus, vertinti smulkmenas. STEBUKLAS yra prisiminti. STEBUKLAS – kai tave prisimena. STEBUKLAS – kai rankose iš beveik nieko gimsta kažkas didelio. STEBUKLAS yra turėti su kuo dalintis tuo dideliu. STEBUKLAS – tai atspėti, ką apie tave galvoja kiti, ir kai kiti atspėja, ką apie juos galvoji tu. STEBUKLAS – kasdien išmokti kažką naujo ir to nepamiršti. STEBUKLAS yra atgaivinta viltis eiti toliau…“.
Dar vienas stebuklas – kūrybinis talentas
Ir vėl – geriausiai apie mintis, kurios netelpa krūtinėje, jausenas, kurios aplanko žiemos vakarais, apie tai, kas liko neparašyta ant atvirukų, gali papasakoti pats menininkas. Sigitos apmąstymai, kuriuos ji skaitė susirinkusiems, – dar vienas stebuklas, pasireiškęs kūrybiniu talentu: „Rytą, kai visai netikėtai pradeda snigti, nuo raštuotų, vilnonių žiemos minčių apima malonus, jaukus tingulys… Iš dangaus krinta didelės minkštos laimės akimirkos ir viskas prasideda iš naujo: atmerkęs akis supranti, kad gražūs ir geri sapnai pildosi, kad keliauti traukiniais kur kas maloniau, nei skraidyti lėktuvais, kad kažkieno pasakytas komplimentas reiškia ne ką kita, o nuoširdžias simpatijas, ir kad kartais žiūrėjimas per apšerkšnijusį langą gali būti toks pat reikšmingas. Bet kartais būna ir taip, kai net ir pro naują, Kalėdoms pirktą suknelę jaučiame, kaip nerimas kutena širdį, ir pasipila ašaros kaip pupos, užaugusios iki debesų…
Žiemą viskas atrodo tamsiau. O juk viskas yra ne taip. Laimės yra tiek pat, tik ji mažiau apšviesta. Beveik nematoma. Iš tiesų šventei reikia tik to žinojimo, kad… Bet kodėl daugiau laiko skiriame baltos mišrainės pjaustymui, o ne pasikalbėjimui? Apie nerimą iki dangaus, kuris kažkur dingsta pavasarį. Apie gerus darbus, kurie visą mūsų liūdesį sumaltų į miltus. Apie laimę, žiemą apšviečiamą tik žvaigždžių, saulės mirksnio, vasaros nuotraukų ar spindinčios pilnaties, nuo kurios kartais maišosi protas. O aš taip noriu lašelio džiaugsmo ir paprastumo. Kvailiojimo ir trupučio fantazijos. Angelų, stebuklų, nuostabos ir paslapties. Noriu dar kartą užmigti ir būti ant rankų nunešta į lovą kaip vaikystėje. Aš noriu, kad sugrįžtų vaikystė, nors niekas negali man to suteikti. Tačiau, jeigu labai pasistengsiu, galiu tai bent prisiminti.
Žinau, jog tai neturi jokios prasmės, bet argi Kalėdos nėra kaip tik tokia šventė? Jos apie kūdikį, gimusį labai seniai ir labai toli nuo čia. Jos apie vaiką: jumyse ir manyje. Laukiantį už mūsų širdies durų kažko nuostabaus ir ypatingo. Vaiką nepraktišką, nemokantį galvoti realistiškai, paprastą ir be galo jautrų džiaugsmui“.
Sigitos teigimu, siuvinėtų kryželiu kalėdinių atvirukų paroda „Speigo dygsniukas“ taip pat kalba apie vaikystę: iš atvirukų žvelgia kalėdine kepuraite pasidabinęs ir sniego gniūžtę delnelyje spaudžiantis pingvinas, ant apledėjusių šakelių mieguistai siūbuojantys paukšteliai, o pusnyse įkalinti, snieguoti bažnyčių bokštai primena šiek tiek pamirštą tyrą Kalėdų stebuklo laukimą.
Siuvinėti paveikslėliai ant atvirukų nugulė neatsitiktinai. Siuvinėdama autorė sakė norėjusi priminti, jog šiais elektroniniais laikais, kai jau sunku ir parkeriu ką nors parašyti, malonu gauti kažką popierinio, o tuo labiau pagaminto savo rankomis:
„Taip siuvinėjimas kryželiu, į parankę pasičiupęs privalomą kalėdinių dovanų dalį – atvirukus, siekia pabrėžti laimę dovanoti. Žinau, kad mažyčių švenčių nuotaikų negalima pasiskolinti, negalima jomis užsikrėsti, negali jų net išmelsti. O juk artėja Kalėdos! Kaip tuos stebuklus apsakyti, kaip jų jums palinkėti, kaip juos sudėti į vieną kalėdiškai tobulą sakinį? Net be taškų ir su ne vietoje padėtais kableliais. Net su klaustukais vietoj šauktukų. Net su daugtaškiais, kurie gali reikšti bet ką… Nes draugai tam ir yra, kad viską suprastų. Net ir žodžius, kurių nepasakėm…“
Linkėjo sėkmės ir gražios kūrybinės ateities
Kad Prienuose gimusi ir užaugusi Sigita su savo darbais į Kultūros centrą sugrįžta jau antrąjį kartą, pasidžiaugė centro direktorius Džordanas Jogimantas Aksenavičius. Jis linkėjo jaunajai menininkei to kūrybinio stebuklo, kad darbai, kurie dabar vieši mūsų mieste ir kurie bus dar sukurti, būtų eksponuojami ne tik Prienuose, bet pasiektų meno mylėtojus toli už savo krašto ribų.
Puikia kalba Sigitą pasveikino pusbrolis Mantas, linkėdamas neišsenkančios kūrybos, turėti savo tikslą ir jo siekti, priimti iš gyvenimo tik gerus dalykus ir visada eiti tik į priekį.
Buvusią mokinę sveikino ir gražios kūrybinės ateities linkėjo buvusios mokytojos, artimieji, kaimynai, draugai ir pažįstami. Vėliau visi aptarinėjo siuvinėtus atvirukus, ne vienas, deja, puoselėjęs viltį vieną tokį įsigyti, bendravo su autore.
S. Paužaitės kryželiu siuvinėtų atvirukų paroda Prienų KLC veiks iki gruodžio 31 d.
