Adventas – laukimo metas
Jau įpusėjo adventas ir iki Kūčių liko vos pora savaičių. Šis neilgas keturių savaičių laikotarpis yra skirtas apmąstymams, dialogui su savo sąžine ir aplinkiniais, o kartu tai – ir džiugaus laukimo metas, kai visas krikščioniškasis pasaulis laukia Kristaus gimimo ir atėjimo į žemę.
Gal dabar mes mažiau jaučiame šio laikotarpio svarbą ir sakralumą. Daugeliui, ypač jaunesnės kartos žmonėms, tai – prieššventinis metas, kai parduotuvių vitrinos vilioja kalėdine atributika, įvairiais blizgučiais, kai įnirtingai ieškome dovanų artimiesiems ir užmirštame tikrąjį Kalėdų laukimą…
Bažnyčia, adventu pradėdama naujus liturginius metus, ragina nepamiršti penktadieniais pasninkauti, susilaikyti nuo linksmybių, atsigręžti į gyvenimo nuskriaustus ir ligų kamuojamus žmones, parodyti jiems daugiau dėmesio ir atjautos.
Ir nežinia, kokie atsiminimai mūsų vaikų ir anūkų širdyse išliks apie advento laikotarpį, ar išvis jis bus jiems kuo nors ypatingas.
O vyresni žmonės turi ką papasakoti apie tą laukimą, kurį jautė ir vaikai, ne tik suaugusieji. Štai jieznietė, buvusi bibliotekininkė Adelė Pranckevičienė prisimena Kalėdų laukimą labai aiškiai, lyg tai būtų vykę visai neseniai.
Pasak jos, per adventą tiek vaikai, tiek suaugusieji pasninkaudavo trečiadienį ir penktadienį – mėsos negaudavo. O valgyti duodavo keptų bulvių su lupena ir balintų barščių (jeigu būdavo pieno), vakare – bulvių su raugintais agurkais, kopūstais ar salde, kurią darydavo iš duonos raugo, pridėdami pagardų. Jeigu turėdavo ar kaimynas atnešdavo pieno, valgė kukulienę („zacirką“).
„Advento sekmadieniais gaudavome po gabalėlį mėsos. Kaip nori, taip jį valgyk – pasimėgaudamas per dieną ar vienu metu. Dar kepdavome bulvines bandas ir švilpikus, kurių riebaluose nemirkydavo, o tik patepdavo. Kadangi mūsų šeima buvo nemaža, augome 7 seserys, mama krosnį kūrendavo kas antrą dieną“, – pasakojo Adelė.
Tokių skanumynų, kaip bandos ir švilpikai, šeimyna gaudavo antradieniais ir ketvirtadieniais. Jeigu būdavo pieno, mama vaikams duodavo ir varškės. Be to, anot Adelės, kartais mamutė kepdavo ir „babkas“ – iš rupių („razavų“) miltų ir rūgpienio užmaišydavo tešlą, įdėdavo nemažai riebalų su spirgučiais. Kai iškepdavo, sako, labai gardu būdavo.
Tačiau ne vien tik maistas advento metu įsiminė Adelei. Štai kaip ji pasakoja apie vieną advento rytą namuose.
„Pabundu vieną šaltą ir ankstyvą žiemos rytą nuo caksėjimo. Tai mamutė duoną minko – pavilgo rankas į vandenį, ir vėl cakt, cakt. Namai kvepia duonos raugu. Pakeliu galvą, žiūriu į langą. Ten apšalęs stiklas, išrašytas gražiausiomis šalčio gėlėmis…
Baigusi minkyti duoną, mamutė uždengia kubilą, šiltai apklosto ir eina kurti krosnies. Mažą spingsulę perkelia ant priekrosnio, krosnį prikrauna malkų, įdeda gniūžtę šiaudų, ir malkos jau liepsnoja. Užgesinusi spingsulę, mamutė atsiremia į priekrosnį, persižegnoja ir užgieda:
„Sveika, aušros žvaigždele šviesi,
Tu linksmybė svieto esi…“
Ugnies liežuviai mainosi, krosnyje ir ant mamutės veido. O Dieve, kokia ji tada buvo graži. Gal ta aušros žvaigždelė ją apšvietė?
Žinau, tuoj ji plaks tešlą blynams. Juk mums su sese reikės į mokyklą eiti. Tuo reikės keltis, nors dar tamsu. Tai advento dienos, tamsios kaip ši naktis. O aš vėl mintyse kartoju S. Nėries eilėraščio eilutes:
„Bus ruduo. Atjos šiaurys.
Obelys pagels <…>
Speigas išrašys languos
Tulpes, ramunes.
Negyvuos žiemos speiguos
Tujen lauk manęs.“
Laukimas, laukimas. Visi labai laukėme. Kūčių ir Kalėdų, laukiame ir dabar“, – sakė A. Pranckevičienė.
Adventas – dar ne Kalėdos, nors daug kur miestuose ir miesteliuose jau įžiebiamos Kalėdų eglės. Dar tik laukimas ir tikėjimas…
