Šaltą dieną savanorių dalinama karšta arbata sušildė ne visus
Penktadienį, į Prienų kraštą grįžus žvarbiam vėjui, viduryje Laisvės aikštės Prienuose išdygo žalia palapinė. Čia praeivius karšta arbata vaišino savanorės.
Nors palapinėje ir šalia jos sukiojosi dvi žavios „Žiburio“ gimnazistės Ugnė Revinskaitė ir Kristina Kalakauskaitė, o ant stalo burbuliavo didelis karštos arbatos puodas, akcija didelio susidomėjimo nesulaukė.
U. Revinskaitė – Europos savanorių tarnybos asociacijos „Saltes“ ambasadorė Prienuose. Ne per seniausiai ji grįžo iš Sietlo (JAV). Čia kartu su keliais bendramoksliais ji dalyvavo mainų programoje. Į gimtuosius kraštus Ugnė grįžo su dideliu optimizmu ir dideliais planais.
Prieš vienuolika metų idėja kurti lietuvišką savanorių asociaciją kilo keliems savo veiklą Europos savanorių tarnyboje jau baigusiems savanoriams. Po metų ši idėja buvo atgaivinta, o dar po pusmečio įsikūrė lietuviškoji „Saltes“.
Savanorystė – savanoriška veikla, savo noru pasirinkta veikla, už kurią negaunamas finansinis atlygis ir kuri yra naudinga. Tai galimybė kiekvienam, nepriklausomai nuo lyties, rasės, tautybės, religijos, politinių įsitikinimų, amžiaus ar sveikatos, panaudoti savo sugebėjimus ir patirtį, įgauti naujų žinių, susirasti draugų, įsitraukti į darbą ir keisti socialinį šalies gyvenimą. Savanoriai atlieka tuos darbus, kurie yra reikalingiausi tuo metu visuomenei. Dažniausiai tai veikla įvairiose socialinėse, gamtosaugos, neformalaus ugdymo organizacijose. Savanoriškoji tarnyba suteikia jaunam žmogui galimybę bendrauti, o visuomenė iš to taip pat gauna naudos. Savanoriškoji tarnyba – tai dalyvavimo visuomenės gyvenime forma ir lavinamoji patirtis. Kertiniai savanorystės akmenys yra laisva valia atliekamas ir piniginiu ekvivalentu neatlyginamas darbas.
Žmonės, išgirdę apie NVO veiklą, klausia, kodėl jie turėtų dalyvauti joje? Galima teigti, kad daugelis pasirinkusių savanorystę dažniausiai nerealizuoja savęs darbe ar moksle, todėl ieško kažko, kas suteiktų naujų impulsų ir prasmės jų gyvenimams. Kiti pasirenka savanorišką veiklą, nes supranta, kad tik taip galima prisidėti prie bendruomenės problemų sprendimo, suteikti pagalbą labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms. Na, o savanoriu gali būti kiekvienas, kuris nori padėti aplinkiniams ir sąmoningai suvokia savanoriško darbo tikslingumą bei prasmę. Svarbu žinoti, kad ne visi savanoriai gali dirbti visus darbus. Yra daug darbų, kuriems atlikti reikia tam tikrų profesinių žinių, gebėjimų. Potencialus savanoris turi puikią progą įgyti naujų žinių bei profesinės patirties. Yra sakoma, kad savanoris – tai nuolat tobulėjantis žmogus.
Prienų krašto asociacijos nariai jau ne kartą savanoriavo „Maisto banko“, „Carito“ bei kituose renginiuose.
Galimybė sušildyti praeivius – tai galimybė ne tik padėti sužvarbusiems, bet ir sukurti šiltesnę bendruomenę. Pasak Ugnės, kažkas turi tai daryti?
Deja, skambanti muzika, garuojantis arbatos puodas, spalvingi piešiniai ant grindinio ir besišypsančios merginos su arbatos puodeliais rankose domino tik nuolat aktyvius bei smalsius miestiečius. Nemaža dalis praeivių, pamatę prieš akis nemokamai dalijamos arbatos puodelį, tik susigūždavo ir paspartindavo žingsnį stengdamiesi, nuo vėjo galvas paslėpę aukštose apykaklėse, kuo greičiau pasislėpti už Savivaldybės pastato kampo. Matyt, savo vienišame ir uždarame pasaulyje jie yra laimingesni.
